1. Posūkio signalo nerodymas
Ne vienas kelyje esame susidūrę su situacija, kai priekyje važiuojantis automobilis važiuoja įsijungęs posūkio signalą, laukiate kada jis persirikiuos ar pasuks, tačiau, kaip važiavo taip ir važiuoja tiesiai. Arba atvirkščiai pasuka į kairę ar į dešinę be jokių įspėjamųjų signalų. Šis įprotis klaidina kitus eismo dalyvius, jis gali sukelti ir eismo įvykį.
2. „Nardymas“ per juostas
Esant ne vienai eismo juostai ir susidarius automobilių spūsčiai, atsiranda tokių vairuotojų, kurie „nardo“ iš vienos juostos į kitą. Tokie vairuotojų veiksmai dar labiau sulėtina srautą, o kartais sukelia ir avarines situacijas. Juk dėl vienas į kitą atsitrenkusių automobilių „traukinuko“ priežastis neretai ir būna „nardytojas“, netikėtai užlindęs prieš pat nosį kitam vairuotojui.
Žmonės tiesiog nebemoka neskubėti, vėluoja, o „nardymas“ tai tipinis rytinio streso epizodas. Daugelis patyrusių „nardytojų“ patys pripažįsta, kad tokiu rizikingu važiavimu jie nelaimi net ir kelių sekundžių, nes juos paprastai sustabdo tas pats raudonas šviesoforas, kaip ir kitus, jų pralenktus automobilius.
3. Vairavimas viena ranka
Bet kuris saugaus eismo specialistas pasakys, kad vairą privaloma laikyti abiem rankomis. Deja, įprotis vairuoti laikant vieną ranką ant vairo, o kitą – ant pavarų svirties – dar labai gajus. Saugaus eismo specialistai atkreipia dėmesį, kad vairą laikant viena ranka, ji paprastai būna vairo viršuje, jeigu palyginus su laikrodžiu, kur rodyklė rodytų 11 ar 12 valandą. Vairuotojas paprastai būna šiek tiek pasisukęs į dešinę, todėl blogiau mato kairę pusę. Ir dar blogiau, kad taip vairuodamas žmogus būna nepasiruošęs staiga pasukti vairą į bet kurią pusę, jeigu netikėtai kelyje atsirastų kliūtis.
4. Kalbėjimas mobiliuoju telefonu be laisvų rankų įrangos
Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, eismo įvykiai, kai atsitrenkiama į priekyje važiuojančią transporto priemonę, darant posūkį, nepastebima einančio pėsčiojo, neretai yra susiję su nenugalimu noru iš karto atsiliepti į mobiliojo skambutį, perskaityti gautą žinutę išmaniajame telefone. Nemaža dalis, apie trečdalis, visų eismo įvykių įvyksta dėl vairuotojų veiksmų, nesusijusių su vairavimu, nepakankamo dėmesingumo ir atidumo kelyje.
5. Neprisegtas saugos diržas
Saugos diržai yra pigiausias ir efektyviausias būdas eismo nelaimės metu išvengti rimtų sužalojimų. Nuo žūties išgelbėja 40–60 proc. vairuotojų, o keleivių net iki 75 proc. Saugaus eismo specialistai įspėja, kad įvykus susidūrimui, smūgiui, tai ir vairuotojas, ir keleiviai gali trenktis vieni į kitus. Dažniausiai nukenčia gyvybiškai svarbiausios kūno dalys, pavyzdžiui, galva. Jos sužalojimas neretai būna ir mirties priežastis. Neretai diržų neprisisegę eismo dalyviai išlekia per langą, neprisegti specialiose saugos kėdutėse per automobilio langus išskrenda vaikai, vairuotojai trenkiasi į vairą, į prietaisų skydelius. Dar labai dažnai saugos diržus ignoruoja automobilio gale sėdintys keleiviai.
6. Važiavimas įjungus laisvą pavarą
Saugaus eismo specialistai įspėja, kad pasirinkus tokį važiavimo stilių esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms automobilis gali tapti nevaldomas. Neutralia pavara galima pariedėti likus 15–20 metrų iki sustojimo ir rekomenduotina, kad automobilio greitis riedant nebūtų didesnis nei 30km/val.
7. Noras kuo greičiau persirikiuoti iš greitėjimo juostos
Dalis vairuotojų rikiavimosi veiksmą stengiasi atlikti kiek įmanoma anksčiau, o ne važiuoja iki greitėjimo juostos pabaigos. Saugaus eismo specialistai įspėja, kad visuomet reikia įsitikinti, ar yra saugu atlikti tokį manevrą ir ar kiti eismo dalyviai juos mato. Greitėjimo juosta skirta tam, kad automobiliai į eismą įsilietų su kuo mažesniu greičių skirtumu.
8. Valgymas ir užkandžiavimas vairuojant
Nuolatinis skubėjimas suformavo dar vieną žalingą įprotį valgyti ir vairuoti automobilį vienu metu. Juo labiau, kad karštų užkandžių galima lengvai įsigyti bet kurioje degalinėje. Tačiau užkandžiavimas prie vairo yra tikrai rizikingas, nes dėmesys skiriamas ne tik svarbiausiam veiksmui – vairavimui, bet ir valgymui. Nukritęs gabalėlis maisto ar ant drabužių užtiškęs padažas gali atitraukti dėmesį, o besiblaškantis vairuotojas gali atsidurti ir avarinėje situacijoje.
9. Sėdėjimas „ant uodegos“
„Prilipimą“ pernelyg arti priekyje važiuojančio automobilio vairuotojai neretai pavadina „sėdėjimu ant uodegos“. Ir tai tikrai nėra retas įprotis, nors taip vairuoti yra nesaugu. Priešais tokį eismo dalyvį važiuojantis kitas vairuotojas jaučia spaudimą, nes turi intensyviai stebėti situaciją ne tik priekyje, bet ir gale. Saugaus eismo specialistai įspėja, kad distancijos nesilaikymas tiek iš galo, tiek iš šono yra labai žalingas įprotis, kuris gali baigtis ir eismo įvykiu.
10. Vengimas priklijuoti prie automobilio „klevą“ – pradedančiojo vairuotojo ženklą
Šią klaidą neretai daro jauni vairuotojai, kuriems tarsi gėda važinėti su „žaliu“ lapu, tačiau jie nepagalvoja, jog šis ženklas įspėja kitus eismo dalyvius, jog vairuotojui dar trūksta patirties, todėl galimai kelyje jam gali būti sudarytos ir patogesnės sąlygos: kiti eismo dalyviai leis persirikiuoti, nespaus garso signalo, jeigu mažiau patyręs vairuotojas kiek ilgiau nepajudės sankryžoje užsidegus žaliam šviesoforo signalui.
Kaip atsikratyti blogų vairavimo įpročių?
Psichologai pataria atsikratyti žalingų įpročių, kol jie netapo eismo įvykio priežastimis, nors tą padaryti nėra lengva, nes pakeisti seną į kraują įaugusį įprotį užtrunka žymiai ilgiau negu suformuoti naują. Todėl ir patariama jauniems vairuotojams, kol vairavimo instruktoriai juos moko, išmokti ir laikytis tik tų įpročių, kurie padeda vairuoti saugiai.
Psichologė Sonata Švabauskienė sako, kad lemiamą vaidmenį vaidina patirtis. Daugelį įpročių suformuoja tėvai ir aplinka, kurioje gyvename. „Kai vesdavome vaikams saugaus eismo pamokėles ir vaikų paklausdavome, kaip vairuoja jų tėveliai, tai klasės vadovėms, atlydėjusioms vaikus į tas pamokėles net ausys raitydavosi, kokių tik istorijų nepripasakodavo jų mokiniai apie savo tėvų vairavimo ypatumus“, – pasakoja specialistė.
Ji pastebi, kad techniškai tėvai dažniausiai atlieka visus eismo saugumui būtinus veiksmus: pasodina vaikus į specialias kėdutes arba prisega diržus, bet vairuodami atlieka daugybę neigiamų dalykų, gal net nesusimąstydami, kad vaikai viską sugeria lyg kempinės: pradedant kitų vairuotojų pavadinimus visais zoologijos sodo gyvūnų vardais ir baigiant kairiojo posūkio nerodymu, vairavimu viena ranka ar kalbėjimu mobiliuoju telefonu.
Specialistė atkreipia dėmesį ir į dar vieną momentą: kai jauni žmonės išsilaiko vairavimo teorijos egzaminą, juos praktinio vairavimo jau gali mokyti kiti, didesnę vairavimo patirtį turintys artimieji ar draugai. Tokie „mokytojai“, deja, kartais pasidalina ir savo sukauptais ydingo vairavimo įpročiais.
Pasak psichologės, žalingus vairavimo įpročius formuoja ir begalinis skubėjimas, o ypač, kai pavyksta iš neleistinos situacijos išsisukti nenubaustiems. Tokių dalykų tikrai netoleruotų vairavimo instruktoriai, bet kasdienybėje, deja, jų apstu: „prašokti“ sankryžą mirksint geltonam šviesoforui, vairuojant užkandžiauti ar tiesiog leistis į pakalnę įsijungus „laisvą“ pavarą. Neretai galvojama tik apie tai, kaip neatsidurti avarinėje situacijoje, o kad tokie įpročiai ją labai priartina – apie tai net ir negalvojama. Todėl daugelis vairavimo instruktorių vienu balsu tvirtina, kad tokius įpročius „išmušti“ būna labai sunku.
Specialistė neabejoja, kad dalis žalingų įpročių susiformuoja jau gavus vairavimo pažymėjimą, kai mažai patirties turintis jaunas vairuotojas neadekvačiai pradeda vertinti savo sugebėjimus, reakcijos į netikėtas aplinkybes greitį, netgi gebėjimą tinkamai įvertinti aplinką. Juk neretai perdėto pasitikėjimo suteikia ir įsigytas pirmasis automobilis, ypač jeigu jo variklis yra galingesnis. „Būna ir taip, kad žmogus pasižymi greita reakcija, bet jo motorika yra silpna, juk tokių tyrimų nesidaro nė vienas vairuotojas, o supratimas, kaip jis sureaguos tam tikrose netikėtose situacijose, ateina tik su patirtimi“, – pastebi psichologė.
Jos įsitikinimu, mokydamiesi vairavimo, žmonės išmoksta techniškai valdyti automobilį, tačiau psichologinių žinių ir pasirengimo galimiems iššūkiams kelyje – tikrai trūksta. „Žmonės, gavę vairuotojo pažymėjimą, neretai atsipalaiduoja, o juk įgūdžių dar nėra, todėl ir vairuoja taip, kaip sugeba“, – pastebi psichologė S.Švabauskienė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad norint atsikratyti blogo įpročio, labai svarbu yra žinoti, kad tam prireiks laiko. Įprotis ar įgūdis nesusiformuoja per 3 dienas ar per savaitę, todėl būtina save kontroliuoti. Reikia stebėti, kaip sekasi įgyvendinti tai, ką esi užsibrėžęs. Jeigu aš sau išsikeliu tikslą, kad pavyzdžiui, daugiau nebevairuoju laikydamas vairą viena ranka ar nebekalbu mobiliuoju telefonu, atidžiai stebėti, ar taip ir elgiuosi. Ir tą daryti galvojant apie vairavimo saugumą, o ne todėl, jog policija gali nubausti.
