Duobėse prakertamos padangos ir laužomi ratlankiai. Kai labai
nepasiseka, nukenčia net važiuoklė ar automobilio kėbulo detalės.
Visai nesvarbu, ar tomis gatvėmis privalu rūpintis Kauno savivaldybei,
ar Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Svarbiausia socialiniuose
tinkluose garsiai parėkauti, neva Kauno meras V.Matijošaitis nesirūpina
gatvėmis.
Nors vairuotojai dalijasi informacija apie spąstais tapusias
pavojingiausias duobes, dažnai vienu metu vienoje vietoje galima išvysti
4–5 automobilius, kurių vairuotojai keičia ratus arba laukia pagalbos.
Draudikai vien per pirmąjį praėjusių metų pusmetį išmokoms, susijusioms
su kelio danga, išleido apie 1,5 mln. eurų, tačiau tai tik dalis patirtų
nuostolių. Kompensacijas moka ir savivaldybės, o dalis nuostolių lieka
gulėti ant pačių vairuotojų pečių.
Gal Kauno valdžios dėmesys gatvėms tikrai priblėso, o gal ir ne, tačiau
viskas šioje situacijoje gerokai paprasčiau.
Jeigu dauguma vairuotojų mokykloje nebūtų praleidinėję fizikos pamokų,
piktų komentarų sumažėtų. Jie žinotų, kaip pražūtingai asfalto dangą
veikia jos paviršiuje besikaupiantis vanduo ir staigūs oro temperatūros
šuoliai.
Galima abejoti nepriekaištinga kelininkų darbo kokybe, tačiau turbūt
nėra pasaulyje išrastos net itin brangiai kainuojančios technologijos,
kuri užtikrintų nepažeidžiamą dangos kokybę kelis dešimtmečius. Ateis
kitas pavasaris, ir aštriadantės duobės vėl pasirodys.
Dar blogiau, kad nepasitraukus šalčiams nėra galimybių kokybiškai šių
duobių užlyginti, nes daugelyje vietovių neatsileido įšalas.
Vairuotojai leipsta juokais išvydę, kad pačiose pavojingiausiose vietose
kelininkai duobes lygina pačiu primityviausiu būdu – tiesiog pila
kastuvais vadinamąjį šaltąjį asfaltą ir sutrombuoja jį trypdami kojomis.
O ką jie gali dar padaryti? Pasitelkti įprastinę kelių tiesimo techniką
ir kloti naują įprastinę dangą būtų dar blogesnis pasirinkimas –
tiesiog pinigų išmetimas į balą. Didelė tikimybė, kad tokia danga
neišsilaikytų net iki vasaros.
Galimas dar vienas duobių poveikio eismo saugumui mažinimo būdas – tai
didžiausią leistiną greitį ribojantys kelio ženklai.
Tik kas paiso tų ženklų? Jeigu leidžiama važiuoti 50 kilometrų per
valandą greičiu, retas vairuotojas jį sumažina žemiau 70 kilometrų per
valandą ribos ir mėgina laviruoti tarp duobių lyg slalomo trasoje.
Tikėtinos tokio pasirodymo pasekmės labai panašios – suniokotos
padangos ir suskaldyti ratlankiai.
Nuolat Europos keliais zujantys lietuviai stebisi, kodėl tik Lietuvoje
išnyra tokios baisios duobės, o Vokietijoje ar Švedijoje jų nėra?
Ne visai taip. Gatves tenka remontuoti visose šalyse, o kai kurie
dangos tiesimo parametrai Lietuvoje net griežtesni net Vokietijoje. Tai
kodėl vokiečiai nerauda prie duobėse skutais virtusių padangų?
Mįslės sprendimas gali būti labai paprastas – tiesiog užsienio šalys
gatvėms ir keliams atnaujinti skiria gerokai daugiau lėšų.
Gatvių danga, kaip ir automobiliai, sensta. Kuo daugiau jie nusidėvi,
tuo daugiau lėšų reikia priežiūrai, nes kasmet techninė būklė tik
blogėja. Kai prie lopo klijuojami dar keli lopai, apie dangos kokybę
net neverta kalbėti.
Artimiausiais metais tikėtis įspūdingai didesnio kelių priežiūros
biudžeto neverta nei Kaune, nei visoje šalyje, todėl vienintelė išeitis
vairuotojams siekiant apsisaugoti nuo nemalonumų ir neplanuotų išlaidų
– atsargiau spausti greičio pedalą.
