Kodėl mūsų šalies vairuotojai vis dar baikščiai žvelgia į tai, kas užsienyje nebekelia jokios nuostabos?
Atsakymų į šį klausimą ieškojome išsiruošę į kelionę po Vilnių elektromobiliu.
Viskas matyti ekrane
Baltas „Opel Ampera“ nepanašus į tipinius mažyčius elektromobilius. Vidutinio dydžio hečbekas sveria 1,7 tonos, čia patogiai telpa keturi žmonės ir jų bagažas.
Salonas taip pat įrengtas pagal šiuolaikinius standartus – jame yra šildomosios sėdynės, elektriniai langai, garso sistema, o viską valdyti galima kompiuteriu, kurio jutikliniame ekrane matyti ne tik įprastos funkcijos, bet ir simboliai, išduodantys neįprastą automobilio kilmę.
Ekrane rodoma, kiek elektromobilis naudoja degalų, kiek kilometrų dar liko nuvažiuoti elektra, kiek laiko truktų jį įkrauti, pateikiami ankstesnių kelionių duomenys.
Spustelėjus mygtuką vaizdas ekrane pasikeičia į ekonomiško vairavimo treniruoklį: rodoma, kada energija naudojama iš akumuliatorių, o kada stabdymo metu susidariusi energija grąžinama atgal į elektros kaupyklas.
Reikia stiklinės benzino
„Šiandien nuvažiavau 14 kilometrų, iš viso sunaudojau 3,1 kW elektros. Naktį elektros kilovatvalandė kainuoja 38,4 cento, taigi iš viso šiandien išvažinėjau litą ir 20 centų.
Pigiau nei autobusu važiuoti“, – vos susitikus suskaičiavo elektromobilio „Opel Ampera“ savininkas buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas.
Taip pat elektromobilis sunaudojo maždaug stiklinę benzino šildymui. Taip, būtent benzino.
„Opel Ampera“ (JAV – „Chevrolet Volt“) naudoti kiek paprasčiau nei daugelį kitų elektromobilių, nes šiame modelyje įmontuotas ir 1,4 litro darbo tūrio benzininis variklis, kuris gali pratęsti nuvažiuojamą atstumą net iki 500 kilometrų.
Tačiau vidaus degimo variklis neperduoda galios ratams: esant reikalui jis automatiškai užsiveda ir tiekia energiją generatoriui, kuris maitina elektros variklį.
Be to, benzininis variklis įsijungia tik tada, kai išsenka baterijų atsargos arba, pavyzdžiui, spaudžiant dideliam šalčiui, kai automobiliui prireikia papildomos energijos. Todėl „Opel Ampera“ vis vien yra laikomas elektromobiliu, nors dalį elektros jam pagamina benzininis variklis.
Įsigijo per išpardavimą
Elektromobiliui benzino prireikia tiek mažai, kad pats gamintojas rekomenduoja nusipirkus mašiną į 30 litrų talpos baką nepilti daugiau nei 10 litrų.
V.Navickas tvirtino per pusmetį išnaudojęs vos apie 5 litrus tradicinių degalų.
„Įkrauti jį užtrunka 4–5 valandas, o realiai tiktai elektra nuvažiuoti galima 60–80 kilometrų.
Tiek mieste visiškai pakanka – kompiuteris rodo, kad vidutiniškai per dieną nuvažiuoju 31 kilometrą.
Bet jeigu reikia, gali ir iki Klaipėdos nuvažiuoti: iki Kauno užtektų elektros, o tada įsijungtų įprastas variklis“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau technologija, suderinusi elektromobilio taupą bei ekologiškumą ir ilgesnį važiavimo kelią, nepigi.
„Opel Ampera“ Lietuvoje nepardavinėjamas, o Vokietijoje jis kainavo 52 tūkst. eurų (apie 180 tūkst. litų).
Už tokią sumą galima pasidairyti ir į prabangesnius BMW ar „Audi“, todėl kitų valstybių gyventojai taip pat nepuolė pirkti „Opel Ampera“.
Tačiau vasarą automobilio kaina buvo sumažinta iki 39,6 tūkst. eurų (apie 137 tūkst. litų) ir tada juos bemat išpirko. Taip elektromobilį įsigijo ir V.Navickas.
Labai stinga stotelių
Nuvažiuoti 100 kilometrų elektra kainuoja apie 8,5 lito. Įprastu automobiliu, naudojančiu apie 8 litrus benzino 100 kilometrų, tokia kelionė atsieitų keturiskart brangiau – apie 37 litus.
Kad degalų kainų skirtumas padengtų apie 50 tūkst. litų didesnę automobilio kainą, juo reikėtų nuvažiuoti apie 175 tūkst. kilometrų. Nusipirkę naują automobilį žmonės paprastai juo nuvažiuoja tiek ir dar daugiau, taigi žvelgiant į ateitį jį pirkti apsimoka.
Bet pašnekovas tvirtino, kad pirkėjus atbaido ne tik kaina.
Kol kas didžiausias stabdys yra įkrovimo stotelių trūkumas.
Turintys garažus ar stovėjimo vietas su elektros įvadu gali nesijaudinti, bet daugiabučių gyventojai juk nemėtys ilgintuvų per ketvirto aukšto langą.
Lietuvos elektromobilių asociacija skelbia, kad Vilniuje yra tik penkios elektromobilių įkrovimo stotelės.
Dvi iš jų – miesto pakraščiuose įsikūrusių privačių įmonių teritorijose, viena – prekybos centre „Ozas“, prie Energetikos ir technikos muziejaus bei prie Susisiekimo ministerijos.
Jos link pirmiausia ir pasukome. Tačiau privažiavus stotelę elektromobilį sustabdė metaliniai vartai, saugantys įvažiavimą į ministerijos kiemą.
Prie įkrovimo stotelės stovėjo tradiciniais degalais varomas „VW Golf“, tad elektromobilį teko apsukti ir važiuoti ieškoti elektros kitur.
Jį pavyko įjungti prie Energetikos ir technikos muziejaus.
Nuo čia galima pasivaikštant nueiti iki sostinės senamiesčio ir grįžti, kai baterija bus visiškai įkrauta.
Tačiau kasdien elektromobilio savininkas taip nesielgs, o miegamuosiuose rajonuose daugiabučių gyventojams prieinamų stotelių visiškai nėra.
Suskaičiuoti užtenka pirštų
Tad didžiausi trūkumai – palyginti didelė automobilio kaina ir kol kas ribotos galimybės įkrauti baterijas.
Palyginti su jais, privalumai – 15 litų kainuojantis metinis stovėjimo bilietas sostinėje ar teisė aplenkti spūstis autobusams skirta juosta – tokie menki, kad elektromobilius įsigyti ryžtasi tik didžiausi drąsuoliai.
Per 2013 metus Vilniuje nebuvo atidaryta nė viena laisvai prieinama elektromobilių įkrovimo aikštelė, o ir esamų registravimas padrikas.
Nieko keista, kad dėl to ir elektromobilius vis dar galime suskaičiuoti rankų pirštais.
Iki 2013 metų Lietuvoje buvo įregistruota vos 13 elektra varomų automobilių.
Elektromobilių rojus – Norvegija
Daugelyje užsienio valstybių elektromobilių naudojimą remia valstybė, tačiau Lietuvoje vienintelės privilegijos jų savininkams yra leidimas važiuoti viešojo transporto juosta bei iš esmės nemokamas statymas miestuose.
Labiausiai elektromobiliais pasižymi Norvegija. Šiai valstybei priklauso milžiniški naftos ir gamtinių dujų ištekliai.
Jei tik norvegai norėtų, galėtų nesukdami galvos važinėti sportiniais „Ferrari“, BMW ar didžiuliais pikapais. Tačiau Norvegijos valdžia elgiasi priešingai: čia įvesti mokesčiai, daugiau nei dukart išauginantys perkamo automobilio kainą.
Brangiausiai tenka mokėti už pirmąją registraciją, papildomi mokesčiai prisideda už automobilio svorį, variklio galią ir taršą. Pavyzdžiui, apie 86 tūkst. litų kainuojantis vidutinės klasės automobilis su 150 AG varikliu pabrangsta dvigubai. Be to, vėliau kasmet tenka mokėti automobilio savininko mokestį, siekiantį 1220 litų.
Tačiau elektromobilių pirkėjai atleidžiami nuo importo ir pirmosios registracijos mokesčių, jų vairuotojai nemoka už stovėjimą, naudojimąsi keliais, jie gali naudotis viešojo transporto juostomis.
Nenuostabu, kad pernai rugsėjį norvegai nupirko daugiau sportiškųjų „Tesla Model S“ nei populiariųjų „Volkswagen Golf“, o elektromobiliai jau sudaro apie 9 proc. visų Norvegijoje parduodamų automobilių.
