Šis rizikingas žingsnis lėmė daugybę sėkmingų metų Britanijos kėbulinių automobilių žiedinėse lenktynėse (BTCC), įskaitant ir 1998 metų pergalę bendrojoje įskaitoje.
„Kai apie 1993 m. Kalėdas pasirašiau sutartį su „Volvo“ ir TWR, nežinojau, kad lenktyniauti turėsiu universalu, – pasakojo lenktynininkas Rickardas Rydellis. - Jei būčiau tai žinojęs, greičiausiai būčiau suabejojęs tokio projekto sėkme. Visgi kaip gerai, kad nežinojau.“
1994 metais du sportine atributika pažymėti „Volvo 850“ universalai išriedėjo į Pietų Anglijoje esančią Trakstono trasą. Tai buvo prestižiškiausių standartinių automobilių serijos – Britanijos kėbulinių automobilių žiedinių lenktynių (BTCC) čempionato pradžia.
„Volvo“ siekis buvo parodyti, kad galima suderinti praktiškumą ir pramogas.
Prie vieno iš automobilių vairo sėdo 26 metų amžiaus R.Rydellis, kuris, nepaisant jauno amžiaus, turėjo daug lenktyniavimo patirties kartingų varžybose, „Formulėje 3“ ir „Formulėje 3000“.
Kitą automobilį pilotavo jo komandos draugas Janas Lammersas, 37-erių danas, kuris buvo varžęsis įvairių klasių automobilių lenktynėse, įskaitant „Formulę-1“.
„Sunku patikėti, kad prabėgo jau 20 metų, – stebisi R.Rydellis. - Nepasakyčiau, kad tai vyko taip seniai. Tačiau dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, aišku, kad mes susitelkėme į tinkamą klasę tinkamu laiku“.
TWR, kuri buvo pagrindinis „Volvo“ varžovas Europos čempionate 9-ajame dešimtmetyje, kai „240 Turbo“ varžėsi su „Rover SD1“, tuomet pasirašė trejų metų sutartį su „Volvo“ ir buvo atsakinga už techninį lenktyninio automobilio tobulinimą.
„Volvo“ buvo atsakinga už techninę paramą, rinkodarą ir viešuosius ryšius.
Sprendimas varžytis su dviem universalais buvo priimtas iki starto likus keliems mėnesiams, tačiau buvo išlaikytas paslaptyje iki paskutinės akimirkos.
Kai naujiena galiausiai buvo paskelbta, daug kas manė, kad tai pokštas. Didelis universalas nėra geriausias pasirinkimas lenktynėms: su dideliu svoriu už galinės ašies ir aukščiau esančiu svorio centru sunkiau įveikti posūkius.
Sedanas būtų buvęs labiau suprantamas pasirinkimas.
„Visgi aerodinaminės universalo ypatybės yra žymiai geresnės nei sedano“, – pastebėjo R.Rydellis. Tačiau daugiausiai įtakos priimant sprendimą turėjo faktas, kad universalas sulauks daugiau dėmesio.
Pagal FIA 2 klasės reglamentų nuostatas, lenktynių automobiliai turėjo būti pagaminti pagal masinės gamybos automobilių modelius.
Kėbulo išvaizda negalėjo būti keičiama, tačiau norint, kad lenktyniavimas būtų artimesnis ir labiau jaudinantis žiūrovui, variklio cilindrų tūris buvo apribotas iki dviejų litrų, maksimalus variklio greitis – iki 8,5 tūkst. sūkių per minutę, o mažiausias leistinas svoris – iki 950 kg priekiniams varantiesiems ratams. Įpurškimas nebuvo leidžiamas.
„Volvo“ ir TWR kaip pagrindą naudojo savo penkių cilindrų variklį, kuris „850 Turbo“ modelyje buvo 2,3 l tūrio ir 225 AG.
Lenktyninėje versijoje be turbokompresoriaus ir su 2 litrų tūriu jis sukurdavo 290 AG.
Standartiniame automobilyje naudota penkių pavarų mechaninė pavarų dėžė buvo pakeista šešių pavarų sekvencine pavarų dėže. „Volvo“ buvo pirmoji komanda, kuri savo automobiliuose pritaikė katalizatoriaus keitiklį – prietaisą, kuris greitai tapo privalomu klasės elementu.
„Mes neturėjome laiko prieš balandžio 4 dienos startą išbandyti automobilio Trakstono trasoje, – prisiminė R.Rydellis. - Mes su J.Lammersu galėjome pavažiuoti tik kokius kelis šimtus metrų ties TWR techninių dirbtuvių įvažiavimu – tai buvo viskas.
Nuo pat pradžios žinojome, kad pirmasis sezonas bus skirtas vairuotojų, komandų ir automobilių bandymams, niekas nesitikėjo, kad būsime visai netoli rikiuotės priekio. Todėl buvo galima ir viešuosiuose ryšiuose pasitelkti universalo kozirį.
„Volvo 850“ buvo didžiausias iki tol serijoje važiavęs automobilis. Mūsų varžovai, kurie dalyvavo daugiausiai siekdami sustiprinti savo sportinį įvaizdį, nebuvo labai patenkinti, kad jiems teks varžytis su universalu.
Kai kurie lenktynininkai tyčiojosi, bet mums tai nebuvo problema. Kad nuo jų neatsiliktumėme, vieno etapo metu į paradinį ratą išvažiavome į bagažinę įsidėję didelį pliušinį kolį“.
Čempionatui einant į pabaigą, po 21 etapų, 1994 metų rugsėjo 21 dieną Doningtono parke žiūrovams atrodė, kad „Volvo“ labai gerai pasirodė sezono metu – nors ir užėmė tik 14 vietą bendrojoje įskaitoje.
„Per sezoną mes išmokome neįtikėtinai daug, nuolat tobulinome savo automobilį, – dalijosi mintimis lenktynininkas. - Geriausiai pasirodėme Aultono parke, kur užėmėme penktąją vietą.
Užimta vieta nebuvo pats geriausias galimas rezultatas, tačiau žiniasklaida apie mus kalbėjo daugiau nei apie bet kurią kitą komandą“.
Jau kitais metais „Volvo“ rezultatai pastebimai pagerėjo. R.Rydellis bendrojoje čempionato įskaitoje užėmė trečiąją vietą, šią sėkmę pakartojo ir 1996 m.
Visgi „Volvo“ važiavo su 850 universalu tik pirmąjį sezoną, kitais metais komandos pilotai persėdo į sedanus.
Universalo kėbulas sukuria geresnę natūralią prispaudžiamąją jėgą automobilio gale nei sedano, tačiau 1995 m. buvo nutarta leisti komandoms naudoti papildomus gale montuojamus aptakus.
Universalams tai nedavė jokios naudos, tačiau ant sedanų kėbulo šie aptakai lėmė reikšmingą skirtumą. 1997 metais „Volvo“ pasirinko S40.
R.Rydellis tais metais užėmė ketvirtąją vietą, o 1998-aisiais laimėjo serijos čempiono titulą.
