Žvilgsnis krypsta į ant sienų išpaišytas liepsnas bei šalia kabančią gražuolę, tiesa, mažai teapsirengusią.
Tokį tradicinį garažo vaizdą pamatau apsilankiusi „Motorest“ dirbtuvėje, kurioje pagarba tradicijoms, meistrų kruopštumas ir dėmesys detalėms tęsiasi iš kartos į kartą.
„Tai – šeimos verslas“, ‒ sako Justinas Šakys, kuris meilę motociklams paveldėjo iš savo tėvo.
Kelias iki motociklų
„Motorest“ veikla prasidėjo, kaip ir pridera, nuo šeimos autoriteto – senelio.
Ilgametis autoralio ir mechanikos meistras tuo metu turėjo automobilių remonto dirbtuves, kurias vėliau perėmė dabartinis įmonės vadovas – Orestas Šakys.
Po vienu stogu jau ištisos trys kartos perkuria ir išleidžia į gatves perdarytus ir patobulintus plieninius žvėris. Tačiau anuomet įmonės pradžia prasidėjo nuo automobilių ir motociklais dar nė nekvepėjo.
„Tuo metu motociklininkus galima buvo suskaičiuoti ant rankų pirštų, tiek jų būdavo Vilniuje, ‒ prisimena Justinas, ‒ Galbūt visai atsitiktinai žmonės sužinojo, kad gana gerai remontuojame automobilius, atvažiavo ir vienas kitas motociklininkas.
Šiek tiek padirbėjus su dviratėmis transporto priemonėmis, pamatė, kad esame neblogi meistrai. Taip ir ėjo kalbos iš lūpų į lūpas. Jokios reklamos nedarėme, bet motociklininkai, galima sakyti, užplūdo“.
Po truputį „įkandus“ visą motociklų techniką ir pamilus decibelų žudikų garsą, vaikinams teko apsispręsti kas jiems labiau prie širdies. Variklių griausmas nustelbė ir motociklai tapo vienintele veiklos sritimi.
Per dešimt metų mėgėjiškas užsiėmimas tapo profesionalia veikla, motociklų remontas tapo gamyba pagal užsakymą, o „custom'o“ darbų kokybė augo kartu su patirtimi.
„Taip jau atsitiko, jog keitėsi laikai, meistrų vis daugėjo ir reikėjo kažkuo iš visų išsiskirti. O išsiskirti kuo? Tik savo išskirtiniu darbu“, ‒ teigia Justinas.
Turbūt vertingiausia patirtis – sėkmingi ar mažiau pavykę bandymai. „Motorest“ vyrukai linksmai prisimena pirmąjį savo projektą ir visus proceso niuansus. Būtent šis atvejis tapo labiausiai ir įkvepiančiu atveju garažo istorijoje. Kitaip tariant, pirmas blynas.
„Pirmasis buvo „Harley-Davidson“ Road King“ – „bagger‘is“, kurį gaminome pagal užsakymą vokiečiui. Atsimenu kai atsiuntė detales, nežinojom nei kur jas dėt, nei kaip su jomis elgtis.
Tokius sparnus pamatę buvom išsigandę – niekas Lietuvoje nebuvo nei matę, nei girdėję tokių dalykų. Teko galvoti kaip daryti: patys padarėm ilgas dėžes, išliejom sparnus, nudažėm, išpaišėm spalvom.
Tai buvo pats sėkmingiausias mūsų projektas“, ‒ su šypsena prisimena Orestas.
Legalus „custom'as“
Šiandien nieko nebestebina gatvėse riaumojantys modifikuoti aparatai, kurie neretai būna saviveiklos rezultatas, tačiau ar pakanka pakeisti kelis aksesuarus, nuimti kelias skardas, kad galėtum teisėtai vadinti save perdarytoju?
„Kai sukuri kažką tokio, ko kiti galbūt neturi. Kiekvienas gali nueiti nusipirkti detalę, nuvažiuoti pas kažkokius meistrus ar pats prisisukti varžtą ir sakyti: va, aš „kustomaizeris“. Manau, ne visai sąžininga taip apie save manyti.
Tikras „custom'o“ meistras iš eilinio, serijinio daikto padaro tai, kas nustebina visus“, ‒ į klausimą atsako Justinas.
„Geras „custom'as“ yra tada, krūva inžinierių ilgai dirba prie vieno modelio prieš jį išleidžiant į rinką, o tu perdarai jį taip, jog atrodo įspūdingiau nei visas šimtas būtų prie jo dirbęs“, – nesikuklindamas apibendrina Justinas.
Tą dieną, kai apsilankiau, garaže buvo maždaug apie dešimt motociklų. Vieni iš jų buvo pabaigti modifikuoti, kiti tvarkomi arba net nepradėti ruošti.
Anot Justino, toks krūvis vienam žmogui būtų ne tik per didelis, bet ir neįmanomas, norint išleisti kokybiškus aparatus. Todėl tam yra nuoseklus kolektyvo darbo susiskirstymas, kurių rankose medžiagos gali viskuo, ką tik galima išgauti.
„Yra žmonių, kurie dirba su metalu. Jie gamina vairus, sparnus. Kitas žmogus užsiima vien tik stiklo audinio liejimu, kitas – atsakingas už dizainą, kad viskas „susivestų“ į bendrą vaizdą. Toliau yra visų detalių paruošimas, dar vienas žmogus – atsakingas už dažymą, kitas – už surinkimą. Tai gali atrodyti iš tiesų per daug, bet vienas žmogus negali matyti ir puikų dizainą, ir surinkti, ir dažyti“, ‒ pasakoja vaikinas.
Būtent dėl tokių nuostatų Justinas įsitikinęs, kad siekiant neperlenkti lazdos su nereikalingais ir nederančiais aksesuarais modifikuojant motociklą ‒ reikalingi meistrai, kurie gali padėti atrasti aukso vidurį.
„Tam reikia atvažiuoti pas meistrus, kurie išmano savo darbą ir padeda atrasti viduriuką. Juk tam ir reikalingi dizaineriai, kiti meistrai, kurie tai ir nuspręstų“, ‒ savo nuomonę dėsto Justinas ir priduria, kad „aukso vidurys yra tada, kai pamatai tą daiktą ir supranti, kad jis yra dabar gražus ir bus gražus dar ir po dviejų ar trijų metų.“
„Viskas priklauso nuo žmonių. Vieni mėgsta minimalizmą, kiti kaip tik nori kuo daugiau ir kuo ryškiau. Vienam užtenka, pavyzdžiui, vienos spalvos juostele perbraukti. Kitam – penkias, šešias spalvas sukrauti reikia, kad jam būtų gražu“, ‒ vėliau pakomentavo mechanikas Tomas.
Norai pagal kišenę
„Motorest“ vyrukai dažniausiai prikelia Amerikos rinkos motociklus, dažniausiai „ Harley – Davidson“, su kuriais kur kas didesnės galimybės „pasireikšti“. Mechaniko Tomo nuomone, juos gerokai lengviau pritaikyti prie norimo sau stiliaus negu kitus motociklus: padaryti „baggerį“, uždėti platesnį ratą ir t.t. Visa tai priklauso nuo žmonių norų.
„Britvą“ ar „street‘us“ galima gražiai padažyti arba uždėti norimas plastmases, daugiau ‒ nieko nepadarysi, ‒ sako Tomas, ‒ O su šitais galimybės – milžiniškos.“
Justinas prisipažįsta, kad būna atvejų, kai norai neatitinka realybės. Tačiau tuomet geriausias būdas padėti nusverti kliento nuomonę – kaina. Taip, būtent tai padeda atskirti realybę nuo norų.
„Būna, kai žmonės nusiperka motociklą, pamato gatvėje, kad kažkas nuvažiavo su tokiu pačiu, tik kur kas įspūdingesiu, ir po to sako: va, noriu tokio. Neretai atvažiuoja pas mus pasikonsultuoti. Tuomet paaiškėja, kad tas, kuris nuvažiavo su įspūdingu motociklu investavo tikrai ne vieną dešimtį tūkstančių.
Tada žmogus pradeda kitaip mąstyti. Tačiau, jeigu žmogus tai gali sau leisti, tada jokių stop nėra. Daugelis dalykų gyvenime susiveda į pinigus, o visa kita galima padaryti“, ‒ įsitikinęs Justinas.
Kita vertus, „Motorest“ vyrukai įsitikinę, kad išskirtinumą galima pasiekti ir be didelių investicijų, svarbiausia – įdėtas darbas ir dėmesys kiekvienai smulkmenai.
„Nebūtina pirkti brangiausių detalių, kurios yra rinkoje, kad motociklą padarytum gražiu daiktu. Brangus daiktas nebūtinai suteikia išskirtinumą.“, ‒ tvirtina Orestas.
Justinas papildo, kad motociklą išskirtiniu daro kiekviena net ir smulkiausia detalė: „Kiekvienas varžtas, vairas, sparnai, sėdynė, dažymas, spalvų deriniai ‒ tai, ko nėra pas kitus – tai išskirtinumas ir savas dizainas“.
Tačiau ar įmanoma grožį ir patogumą suderinti? Ar vis dėlto tenka vieną faktorių aukoti dėl kito?
„Grožis reikalauja aukų. Dažniausiai reikia rinktis vieną iš dviejų: arba grožis, arba patogumas. Jeigu nori turėti stilingą ir gražų, kuris atkreiptų dėmesį, tada taip, turi aukotis ir kentėti ar nepatogią sėdynę, ar kietą važiuoklę, ar šiek tiek net nepatogų vairą, bet jis tikrai bus gražus ir išskirtinis motociklas. Kita vertus, jeigu nori patogiai keliauti, tada kentės grožis“, ‒ tuo visiškai įsitikinę meistrai.
Tendencijos iš Vakarų
Amerikiečiai diktuoja madas daugumoje technologijos sričių, o šios šalies gatvėse, dėl liberalių įstatymų, galima pamatyti turbūt didžiausią technikos įvairovę. „Custom'o“ tendencijos – ne išimtis. Justinas įsitikinęs, kad motociklų mados ateina iš už Atlanto, todėl jei nori vaikytis mados turi žaibiškai sekti naujas tendencijas.
„Jeigu „pagauni“ stilių, kas yra populiaru Amerikoje ir sugebi greitai reaguodamas pasiūlysi jį Lietuvos rinkai, tada būsi vienas pradininkų. Po to gatvėse matysi vis daugiau ir daugiau tokio stiliaus motociklų, nes tiesa ta, kad bene viskas į Europą atkeliauja iš Amerikos, – sako Justinas, ‒ Didžiausi ir geriausi „kustomaizeriai“ gyvena ten“.
Vaikinas priduria, kad šiuo metu Lietuvoje viena iš didžiausių vyraujančių madų – „caferacer'iai“, nors visai neseniai dominavo „bobberių“ minimalizmas. Taip jau yra, kad viena mada tampa klasika, o kažkada į madą grįžta patikrinti dalykai. Taip ir sukasi tas ratas. Tačiau tai, kas madinga nebūtinai yra tai, ko nori klientas.
„Kiekvienas pasirenką tą stilių, kuris labiau jam prie širdies. Ar tai būtų „boberis“, ar „baggeris“, ar „caferaceris“. Vienam patinka greitis, kitam – visgi svarbiau, kad motociklas geriau atrodytų nei važiuotų.
Kiek žmonių, tiek skonių, neįmanoma apibendrinti“, ‒ įsitikinę „Motorest“ vyrukai.
Tiesa, nuo to laiko, kai „Motorest“ pradėjo savo veiklą praėjo apie aštuoneri metai. Dabar, kaip sako patys vaikinai, rinka užpildyta. „Motorest“ įkūrėjas prisimena, kad tuomet jie buvę vieni iš nedaugelių perdarinėtojų, kurie savo darbus realizavo ir platino ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose.
Kaip sakoma, atsidūrė laiku ir vietoje. Tačiau pritaria minčiai, kad Lietuvoje tikrai ne kiekvienas žmogus gali sau leisti perdaryti motociklus taip radikaliai, kaip tai daroma Europoje. „Mūsų šalyje juk visi verslinininkai. Visi perka, parduoda ir beveik viskas keliauja į Europą. Retas, kuris leistų sau investuoti ne vieną dešimtį tūkstančių į motociklą, kuris liktų stovėti garaže“, ‒ besišypsodamas pasakoja Justinas.
Tačiau lietuviai pasižymi ne tik verslininko gyslele, bet ir kuklumu. Tendencija ‒ visiškai aiški: viskas, kas blizgu, spalvota, įmantru – nebūtina. Atsisakoma bet kokių eksperimentų, inžinerinių idėjų ar ekstravagantiškumo.
Paklausti, kokie visgi yra lietuvių nacionaliniai motociklų ypatumai vaikinai juokavo: „Tipinis lietuvių noras, kad motociklas būtų kuo gražesnis ir kuo pigesnis.“
Surimtėję prabilo apie statistinio motociklininko motociklą ir jo stilių: „Markė, vienareikšmiškai – „Harley-Davidson“. O dominuojančios spalvos – tamsios. Net ne tamsios, o juoda, taip vadinama „super black“. Mažai kas pripažįsta ryškesnes spalvas. Nei mėlynos, nei baltos ‒ tik „super black“. Iš tiesų, lietuviai sunkiai priima naujoves, nenori bandyti kitokių spalvų, nes kaimyno ar draugo nuomonė svarbesnė, nei savi norai“.
Vis dėlto, žmonės vis dažniau nori modifikuoti gamyklinius modelius, išsiskirti iš minios. Galbūt dėl to vienam motociklas tampa transporto priemonė, kitam – įvaizdžio dalis. O kaip yra iš tikrųjų?
„Visų pirma, motociklas nėra pirmos būtinybės daiktas. Be jo tikrai galima puikiausiai gyventi. Motociklas, ne automobilis, su kuriuo reikia nuvažiuoti iš taško A į tašką B ‒ tai yra labiau gyvenimo stilius, būdas.
Norisi išsiskirti iš pilkos minios, kad net ir pasistatęs motociklą garaže galėtum kaskart pasidžiaugti, kokį nuostabų daiktą turi ir jis kitoks, originalus. To, manau, reikėtų siekti ir skatinti“ ‒ savo nuomone dalijasi Justinas.
„Motorest“ garažas mielai dalijasi patarimais kaip išsirinkti vis dėlto tinkamą motociklą. Pasirodo, labai elementaru: viskas priklauso nuo žmogaus svorio, ūgio ir fizinio pajėgumo.
„Jeigu žmogus yra žemo ūgio, tuomet didelis motociklas jam netiks, jeigu stambus – mažas irgi nebus patogus. Pavyzdžiui, Japonijoje teises išduoda tik tam, kuris sugeba pakelti paguldytą motociklą. Taip, kad reikia rinktis pagal savo galimybes“, ‒ patarimą tautiečiams duoda Orestas.
Tepalo dėmės ant rūbų, besidriekiančios „meninės“ netvarkos pėdsakai ant darbastalio, o kai kur mėtosi jau nebenaudojamos apdulkėjusios veržlės, poveržlės ir replės.
„Garažo tikslas – susitvarkyti“, ‒ juokdamasis sako Justinas, ‒ „Iš tikrųjų tai siekiame tobulėti, siūlyti vis didesnį asortimentą detalių, kad gatvėse daugėtų gražesnių motociklų, turiu omenyje, išskirtinių, o ne tik klasikinių, ką tik išleistų iš gamyklos“.
