Tam yra vienas efektyvus būdas, apie kurį „Volkswagen“ žinojo.
Vengė degalų sąnaudų
Gilinantis į šios įspūdingo mąsto apgavystės detales, visų pirma reikia suprasti, kad šiuo atveju kalbame tik apie dyzelinius variklius.
Jie veikia iš esmės kitaip nei benzininiai. Benzininiuose motoruose degalai susimaišo su oru, o mišinys uždegamas žvakėmis nuo kibirkšties. Dyzeliniuose varikliuose degimas įvyksta įpurškiant degalus į stipriai suslėgto oro kamerą ir užsidega nuo suspaudimo.
Tačiau didelis slėgis lemia aukštesnę degimo temperatūrą ir mažesnę mišinio koncentraciją. To rezultatas yra tamsių išmetamųjų dujų, kurių sudėtyje yra daugiau azoto oksido (NOx) susidarymas.
Dėl mažesnio degimui reikalingo degalų kiekio dyzeliniai varikliai yra ekonomiškesni ir į aplinką išmeta mažiau anglies dvideginio, tačiau daugiau smogą formuojančio azoto oksido. Jų išmetamosiose dujose taip pat yra ir kietųjų dalelių.
Ir kuo daugiau galios norima išspausti, tuo aukštesnė temperatūra, o išmetamosios dujos kenksmingesnės.
Vienas būdas to išvengti – „Volkswagen“ naudotas NOx filtras. Kaip livescience.com aiškino Kalifornijos oro resursų tyrėjas Johnas Herneris, šis filtras sugeria azoto oksidus kaip kempinė, o sistemai užsipildžius į ją įleidžiama šiek tiek degalų. Šiems sureagavus su NOx išsiskiria nekenksmingi junginiai, kurie išleidžiami į aplinką. Tipiškai, šis įrenginys veikia 10 sekundžių kas 10 minučių.
Tikrinimų metu valymo sistema veikdavo pilnu pajėgumu, todėl taip ilgai niekas nepastebėjo „Volkswagen“ taršos problemų.
Jį būtų galima naudoti nuolat, bet tuomet automobilių degalų sąnaudos gerokai išaugtų.
Šlapimas automobiliuose
Tačiau yra ir paprastesnis būdas, kurį naudoja vis daugiau automobilių gamintojų.
Baisųjį NOx daugelyje naujų automobilių per dviejų pakopų chemines reakcijas į azotą ir vandenį suskaido specialus katalizatorius.
Tam, kad įvyktų cheminė reakcija į išmetimo sistemą turi būti įpurškiama vadinamojo suodžių tirpalo, Europoje dar plačiai žinomo „AdBlue“ pavadinimu.
Jį sudaro 32,5 proc. karbamido ir 67,5 proc. vandens.
Karbamidas, arba kitaip šlapalas, yra daugelio žinduolių, įskaitant ir žmogaus metabolizmo metu inkstų išskiriamo šlapimo pagrindas. Tiesa, „natūralus“ produktas į automobilius nepatenka – ne taip seniai mokslininkai rado būdų jį pagaminti.
Naujuose dyzeliniuose automobiliuose jau prieš kurį laiką atsirado papildomas bakas ir atskira užpylimo anga skirta specialiai minėtam tirpalui.
Jo kainos šalies rinkoje įvairios, o už 10 l talpos bakelį tenka sumokėti maždaug 10 eurų. Jo sąnaudos nėra didelės – pilno rezervuaro paprastai užtenka keletui mėnesių ar net metams. Lengvuosiuose automobiliuose jį papildyti paprastai pakanka kartu su alyvos keitimu.
Ši sistema automobilių industrijoje naudojama labai plačiai.
Tik natūralu, kad dėl jos įrengimo išauga transporto priemonės svoris ir gamybos kaina. Galbūt dėl to vokiečių koncernas ir buvo nusprendęs rizikuoti.
Automobilių apžvalgininkai ilgą laiką stebėjosi, kaip „Volkswagen“ pavyksta pasiekti gerus išmetamųjų dujų emisijos rodiklius, tačiau panašu, kad vietoje inžinerinės magijos tai buvo tik gryna apgavystė.
Sunku tikėtis, kad koncernas nuspręstų atšaukiamuose savo automobiliuose montuoti šlapalo mišinio įpurškimo sistemas. Toks perdarymas priklausomai nuo modelio kainuotų nuo 4,5 iki 7 tūkst. eurų.
Kitas galimas sprendimas – perprogramuoti automobilius visuomet veikti testiniu režimu. Visgi specialistai pažymi, kad tokiu atveju „Volkswagen“ modeliai prarastų dalį galios, taip pat labai tikėtinas ir degalų sąnaudų padidėjimas.
