1898-aisiais reklaminiame plakate iš guminių žiedų suregztas putlus vyras kelia taurę, sklidiną stiklo šukių, pagardintų pasagomis. Rašytine forma taręs, jog esama tinkamiausio meto ypatingo recepto gėrimą ragauti, taip ir palieka skaitytojus nežinioje: ar gardaus visgi paragauta, ar gardaus būta?
Bet turbūt dažnam, atpažinusiam putlųjį, dėl įdomaus vyro skonio abejonių nekilo – tai „Michelin“ padangų reklama, siuntusi žinią, jog automobilių apavas toks kietas, jog suvirškintų viską, kas kelyje pasitaikys.
1900 metais broliai Eduardas ir Andre Mišelinai išleido pirmąjį „Mišelino gidą“ – ploną knygutę, kurioje apstu žemėlapių, pagrindinių techninės priežiūros instrukcijų, mechanikų, degalinių, viešbučių sąrašų bei bene svarbiausių vairuotojo energijai palaikyti – pakelėse įsikūrusių restoranų – pasiūlymų.
Tiesa, laimingaisiais, kurių rankose atsidūrė pirmieji pastarosios knygutės numeriai, tapo vos 3000 Prancūzijos automobilių vairuotojų, įsigijusių „Michelin“ padangų komplektą.
„BBC“ teigimu, broliai Mišelinai pastarąjį leidinį dalino neatsitiktinai: suvokdami, jog pasivažinėjimas automobiliais tuometėje Prancūzijoje buvo prieinamas tik pasiturintiesiems, vyrai rekomendacinio pobūdžio knygute pirmiesiems automobiliu gatvėmis riedantiems prancūzams siekė pasiūlyti kelionių maršrutus, kurie pagreitintų „Michelin“ produkcijos – padangų – dėvėjimąsi.
Prancūzija buvo tobula vieta Eduardo ir Andre vizijai išpildyti. Beveik šimtmečiu anksčiau Paryžiuje pasirodė pirmieji modernūs restoranai, kurie nuo tuomet populiarių smuklių išsiskyrė keliais bruožais – individualiais stalais bei pasirenkamu meniu.
Nors žodžio „restoranas“ reikšmė, šmaikštaujant prancūziškai, tiksliausiai verčiama kaip atstatanti jėgas vieta, tačiau po kelionių prastai išvystytu kelių tinklu niekas taip gerai neatstatydavo pastarųjų, kaip taurė nealkoholinio, Burgundijos regione pagaminto, vyno.
Turint omenyje, jog iš vynuogių gaminamu gėrimu dažniausiai mėgavosi išvykų išvarginti turtingieji, šiuos priimantys restoranai stengėsi pasiūlyti geriausią įmanomą aptarnavimą.
Netrukus raudonos spalvos viršeliais puošti „Mišelino gidai“ tapo neatsiejama kelionių dalimi. Vis didesniam skaičiui automobilių išriedant į kelius, degalinių adresai tapo nebeaktualiais – pagrindinio dėmesio objektu giduose tapo svetingumo kriterijus.
1926 metais, gerų atsiliepimų susilaukiančius pakelės restoranus pradėta skirti specialiomis žvaigždėmis, o 1933 m. broliai Mišelinai pristatė trijų žvaigždučių sistemą.
Pasak BBC, tam, jog reitingus sudarytų, įmonė į pakelėse įsikūrusius restoranus pradėjo siųsti anoniminius kritikus – savotišką slaptąją maisto policiją. Pastaroji maitinimo įstaigose apsilankydavo keletą kartų, o po to – skelbdavo verdiktą.
Kritikų nesužavėję restoranai gide minimi nebuvo, o tris žvaigždutes pelniusių skaičius – minimalus. Žvaigždutėmis įvertintos vietos sufleravo, jog nepaisant detaliai suplanuoto maršruto, vertėtų šį koreguoti.
Ironiška, bet šiandien „Mišelino gidas“ didžiausią dėmesį skiria už Europos ribų esantiems metropoliams: Niujorkui, Šanchajui, Singapūrui, Seului. Dabar, ko gero, sunkiai įsivaizduojama, jog į „Michelin“ įvertintą restoraną atriedėtume mažu „Peugeot“ ar „Citroen“, užkąstume ir pasistiprinę keliautume toliau.
Atrodo keista, jog didžiausi pasaulio gastronomai gyvena ir kvėpuoja pagal knygą, kurią prieš daugiau nei šimtmetį išleido automobilių padangų gamintojas.
Vis dėlto, faktas: trimis žvaigždutėmis įvertintų restoranų esama mažiau nei Nobelio premijos laureatų, ir turbūt retas susimąsto, jog prestižiniu laikomo pripažinimo kilmė – kelių aistrą automobiliams jaučiančių vyrukų noras kelionę automobiliu paversti įdomiu nuotykiu tiek akims, tiek skrandžiui.
Parengė Emilis Gorbačiovas
