M.Stasiulis sako esąs netipiškas BMW vairuotojas, mat stengiasi būti pavyzdingas eismo dalyvis, o kartais kelyje nevengia paauklėti ir kitų.
– Mindaugai, kokie automobiliai jus žavėjo vaikystėje? Kokia tada buvo jūsų svajonių mašina?
– Gyvenau ir augau provincijoje, o kai tau yra šešeri ir jau vairuoji sunkvežimį GAZ, tokios ir svajonės – viskas tuomet daug paprasčiau. Stovi kaime technika – sėdi ir važiuoji. Tos technikos būta daug ir įvairios, o kur dar motoriniai dviračiai ir mopedai...
Būdamas 16 metų jau turėjau ir teisę vairuoti traktorių MTZ-82. Mano tėvai niekada neturėjo automobilio, su tėvu buvome kaubojai – turėjome arklį, kuriuo jodinėdavome.
Tačiau visada laukdavau, kol mus aplankys dėdė iš Telšių su „Žiguli“. Puikiai pamenu, kaip išvažiuodami iš mūsų namų jie mane paveždavo 200 metrų ir išleisdavo, o aš pareidavau. Tuomet taip norėjau pasivažinėti kvepiančiu automobiliu.
Tiesa, apie 1990-uosius turėjau visą kolekciją kramtomosios gumos „OtoMoto“ popierėlių, nemažą dalį kramtomosios gumos „Turbo“ paveikslėlių, kuriuose buvo pavaizduoti „Lamborghini“ ir kiti galingi sportiniai automobiliai. Būdavo gera į juos pažiūrėti.
Panašiu metu iš Vakarų į Lietuvą jau keliavo daužti, skendę, degę automobiliai, kuriuose teko pasėdėti ir man, mat svainis buvo nusipirkęs „Suzuki Carry“. Tai buvo tokio mažumo mašina, į kurią dabar net netilpčiau. Joje net nebuvo langų, o svainis su kūju pats ištiesino stogą, priekyje įmontavo rėmą ir dar dvejus metus taip važinėjo – tais laikais problemų dėl techninės apžiūros nelabai kildavo.
Mūsų kaimynas tuomet turėjo autoservisą, kuriame galėdavau pasėdėti įvairiuose automobiliuose. Taigi man teko pabūti ties pasaulio kūrimo slenksčiu.
– Kaip pirmasis automobilis įriedėjo į jūsų kiemą?
– Nors pirmoji mašina nepriklausė man, ja naudojausi – „Mazda 626“. Nors tada ji buvo pagaminta prieš ketverius metus, buvo supuvusi labiau nei 200 metų pirkelė kokiame nors paežeryje Žemaitijoje. Ta mašina galėjo vadintis „Mazda korozija“.
Man tada buvo 23-eji, gyvenau sostinės Gedimino prospekte ir jau dirbau radijo stotyje „M-1“, tačiau tuo automobiliu per savaitę išvažiuodavau vos vieną du kartus – kaip koks senjoras iki sodo ir atgal. Tiesiog jausdavau didelį stresą vairuoti, ieškoti, kur pastatyti mašiną prie Spaudos rūmų. Geriau sėsdavau į 7-ąjį troleibusą ir taip pasiekdavau darbą.
Už savo kruvinai uždirbtus pinigus pirmąjį automobilį nusipirkau, kai man buvo 26-eri. Mokiausi filologijos, lietuvių kalbos ir literatūros, o mano draugai poetai tuomet apskritai nepripažindavo tokių civilizacinių dalykų kaip mašina – jie geriau ir 15 kilometrų nueidavo pėsčiomis.
Ironiška, kad nors pats keistai žiūrėdavau į BMW, nusipirkau trejų metų senumo 2 litrų dyzelinio variklio „BMW 320 Coupe“. Tai buvo beprotiškai gražus automobilis, gal vienas gražiausių, kokius esu turėjęs: sportinis, gražiais ratlankiais, o ir važiuodavo puikiai. Tada ir prisirišau prie šios markės.
– Vis dėlto visuomenėje BMW vairuotojai vertinami nevienareikšmiškai, mat šiuos automobilius renkasi agresyvesnio vairavimo šalininkai. Gal jūs keičiate tą BMW vairuotojų įvaizdį?
– Tas įvaizdis galbūt yra ne dėl agresyvumo, bet šie automobiliai apskritai reiškia solidumą, jais parodai save, kad štai vairuoji vokišką automobilį. BMW – egoistiška mašina, nes joje net viskas yra atsukta į tave, tau joje patogu sėdėti, tai – tavo karalystė. Didžioji dalis geresnių mašinų yra tokios pat geros, tačiau pasirinkau šią markę.
Net išvažiuodamas iš namų kiemo, kur tik retkarčiais prabėga vienas kitas šuo, stengiuosi pabrėžtinai rodyti posūkius. Kiti taip pat turi žinoti, jog BMW automobiliuose kuo puikiausiai veikia posūkiai, mat kai kurie iš principo jų nenaudoja. Kultūros prasme stengiuosi būti geras vairuotojas.
Prisimenu, kaip senais laikais kartą važiavau mieste ir man staiga reikėjo persirikiuoti. Pasukau į kairę, tąkart pats neparodęs posūkio. Sustabdė policija, bandžiau įrodyti, kad tikrai netyčia neįjungiau posūkio, o pareigūnas man sakė: aš pats turiu BMW ir visą gyvenimą dedu pastangas, kad šios markės automobiliai būtų mandagesni, siekiu gerinti įvaizdį.
Aš policininkui patvirtinau, kad esu vienmintis ir stengiuosi daryti tą patį. Mane tik įspėjo, bet pareigūnui dėl tokio mano elgesio iš pradžių buvo užviręs kraujas.
– Ar norėtumėte įsigyti kokios nors kitos markės automobilį, ne BMW?
– Kiekvieną kartą rinkdamasis mašiną ieškau alternatyvų šiam ženklui, bet nerandu. Norėčiau išbandyti „Mercedes-Benz“, visuomet esu per žingsnį nuo „Volvo“, tačiau vos tik į pastarąjį įsėdu, pasijuntu keistai – esu už skandinavišką minimalizmą, bet ne tokį.
Netgi išbandžiau Pietų Korėjoje gamintą visureigį. Pamenu, važiuoju ir klausiu pardavėjo: kažkas čia negerai, kodėl mašina netraukia? Kai jis sužinojo, kad anksčiau vairavau BMW, žmogui pasidarė viskas aišku.
Nors man nereikia didelio greičio – svarbu, kad būtų lengva aplenkti kitą automobilį, jei to prireiktų. Taigi iki šiol vairuoju BMW, jau ne vieną esu pakeitęs.
– Ar yra koks nors daiktas ar talismanas, kurį visuomet turite automobilyje?
– Anksčiau žmonės automobiliuose vežiodavosi žaislinius šuniukus, kurie linkčioja galva, ant veidrodėlių pasikabindavo suvenyrines bokso pirštines ar kompaktinius diskus įsivaizduodami, kad jie neva gali apsaugoti nuo greičio matuoklio užfiksavimo.
Aš tokių dalykų nesivežioju, netgi neturiu jokių specialių aromatų. Yra tik būtiniausi dalykai, privalomi automobilyje, – vaistinėlė, gesintuvas, trikampis avarinis ženklas. Būčiau už tai, kad visuose automobiliuose būtų privalomas atsarginis ratas, nes naujuose automobiliuose esantis padangų remonto komplektas yra juokingas ir mažai ko vertas.
– Kalbant apie eismą, kas kelyje jus labiausiai erzina?
– Gal aš pats save erzinu labiausiai. Viskas priklauso nuo to, kokios būnu emocinės būsenos, – ikikoroniniais laikais turėjau daug reikalų, visur reikėdavo skubėti, būdavau nervingas netgi virtuvėje.
Dabar atėjo ramybė, štai gražiai sninga, sėdžiu namuose su šlepetėmis, nėra kur skubėti.
Kai nervindavausi, vairuodamas reikšdavau emocijas, išsikeikdavau viduje. Supykdavau, jei kas nors vairuodamas kalba telefonu. Bet šalia esantis žmogus sakydavo: kam to reikia? Kam sieki įvesti savo taisykles ir būti Volkeriu, Teksaso reindžeriu? Nereikia to daryti – nei tu pareigūnas, nei esi šventas.
Dar esu padaręs išvadą, kad mūsų nuostabiosios damos vairuodamos mėgsta save filmuoti.
Kartą važiavau į Nidą ir lenkiau vieną automobilį. Tai truko gana ilgai, nes mergina nesitraukė iš antrosios juostos. Vėliau pamačiau, kad ji vairuodama yra įnikusi į telefoną. Man tai nesuvokiama. Tai yra ir savižudžiai, ir savotiški žudikai keliuose.
Žinoma, gal praeis penkeri ar dešimt metų ir jau visi vairuodami naršysime planšetiniuose kompiuteriuose, o automobilis pats mus veš į reikiamą vietą. Tačiau kol kas mums reikia atsakingai vairuoti patiems.
– Ar yra nutikę linksmų įvykių prie vairo?
– Vienas pirmųjų į galvą atėjusių prisiminimų – kai man buvo 14 metų ir plentu važiavau traktoriumi. Mane sustabdę pareigūnai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Jie iškart iš mano veido suprato, jog man dar nėra tiek metų, kad galėčiau vairuoti sunkiasvorę žemės ūkio techniką, – prie traktoriaus tuomet dar buvo prikabintas kažkoks žemės apdirbimo įrenginys.
Nors važiavau tvarkingai, jie man sakė: ką nori galvok, brolau, bet vairuoti tu dar negali.
Viena netikėčiausių istorijų nutiko maždaug prieš penkerius metus, kai Naujųjų metų naktį išvažiavau į Kauno Savanorių prospektą likus 5 minutėms iki vidurnakčio. Tuomet dar nežinojau, kad ši vieta greitai virs karo lauku, kai visi iš daugiabučių į lauką susinešė fejerverkus. Jie šaudė visur – į automobilio stiklą, virš automobilio, po juo. Sugrįžęs namo dar apžiūrėjau automobilį, ar jam nieko nenutiko. Nereikėtų to kartoti.
Mindaugo Stasiulio automobilis
Modelis: BMW 530
Kėbulo tipas: sedanas
Amžius: 4 metai
Variklis: 3 l, dyzelinas
Pavarų dėžė: automatinė
