– Leonardai, dažnai sukate vairą iš Vilniaus į pasienį su Baltarusija, Arklėnų kaimą, kur jau ne vienus metus turite sodybą. Kaip sekėsi įveikti kelią per didžiąsias žiemos pūgas?
– Puikiai sekėsi iki pirmojo gausesnio sniego. Kai prieš kelias savaites sužinojau, kad be paliovos snigs kelias paras, tą patį vakarą išdrįsau nuvykti iki mūsų sodybos.
Šiaip ne taip pavyko, bet grįžtant viskas buvo daug sudėtingiau. Iš to kaimo važiuojant pagrindinio kelio link reikia įveikti šiokį tokį kalniuką. Ten siaučiant pūgai mano automobilis įklimpo. Iš pradžių mėgino pagelbėti kaimynas – ir kasė sniegą, ir mėgino stumti mano automobilį, tačiau nesėkmingai.
Džiaugiuosi, kad pro šalį važiavo 1991 m. baltos spalvos „Audi Quattro“, kurioje sėdėjo trys vaikinai.
Stabtelėję prie manęs rusiškai tarstelėjo, kad padės: esą net cigaretės nespėsiu surūkyti, ir jie jau bus mane ištraukę.
Prikabino virvę, jų vairuojamo monstro variklis galingai suriaumojo, ir išties netruko mane ištraukti. Už tai esu labai dėkingas tiems žmonėms ir, žinoma, draugiškam kaimynui.
– O ką jūs vairuojate? Atrodytų, kad mūsų keliams į sodybas būtų labiau tinkami visureigiai.
– Mes šeimoje turime universalą „Kia Ceed“, jį kadaise padovanojau žmonai. Dabar jau maždaug penkerius metus dalijamės šiuo automobiliu – patvariu 2008-ųjų senuku dyzeliniu varikliu. Be to, automobilis yra su kabliu, prie jo pritvirtinu namelį ant ratų pakeliauti po Lietuvą.
Ko tik nesu vežiojęs šiuo automobiliu: jis man labai tinkamas ir keliauti, ir ūkio reikalams tvarkyti.
Pastaruosius dvejus metus svarstau, kokią kitą mašiną galėčiau įsigyti. Sunkiai apsisprendžiu, todėl kol kas nežinau, ką nusipirkti.
Vokiškus automobilius gerbiu, bet tokiame savęs nelabai matau.
Patikimi atrodo ir „Volvo“, ir japoniški automobiliai.
Tvirtai žinau, kad man patinka universalai, nes jie tiesiog patogūs ir skirti visiems gyvenimo atvejams. Kas žino, kada reikės pačiam persivežti daiktus arba padėti kitam. Turėdamas sodybą galvočiau, kad reikėtų automobilio aukštesne pakaba ir keturiais varomais ratais. Šeimoje norėtųsi turėti vieną patikimą automobilį ilgoms kelionėms, o kitą – elektromobilį, nors įkrovimo stotelių Vilniuje galėtų būti daugiau.
– Esate labai daug keliavęs, Azijoje išbuvote beveik metus, aplankėte kitus žemynus. Tikriausiai galite pats susitvarkyti sugedusią transporto priemonę?
– Taip, kai buvau studentas ir nebuvo gausu pinigų, dažnai pats arba padedant draugams taisydavau automobilius, nors variklių pats niekuomet netvarkiau ir nenorėčiau to daryti.
– Ar dar vairuojate motociklą?
– Vilniuje turiu motorolerį. Tai tobuliausia transporto priemonė vasarą. Ilgesnius atstumus, pavyzdžiui, iki Trakų, juo važiuoti nuobodu, bet sostinėje važinėti motoroleriu patinka. Apie motociklą kartais pasvajoju, tačiau Lietuvoje man jo nelabai reikia.
Nebent norėčiau leistis į tolimesnę ekspediciją, motociklu nuskrieti iki Vladivostoko ar Mongolijos.
– Esate tikras vilnietis, čia gimęs ir užaugęs. Ar prisimenate pirmąsias išmėgintas transporto priemones?
– Pamenu, tėtis turėjo raudoną „Jeep Cherokee“, tuo pat metu jis garaže Vasaros gatvėje laikė ir žydros ar mėlynos spalvos „Lada“ universalą stačiakampėmis lempomis. Tėvui kartą sakiau: aš padėsiu jį sutvarkyti, parduosime ir gal man duosi kokį procentą nuo sumos, nes ta mašina garaže stovėjo ilgai. Netoliese kitame garaže laikiau motociklą „Dnepr“, kurį su draugais restauravome.
Taigi tėvas leido prižiūrėti tą „Lada“, ir mes su draugais neva ją tvarkėme, nors iš tiesų važinėjome po Antakalnį, Pavilnį, nulėkdavome prie ežerų.
Žinoma, kartais šį automobilį nuplaudavome, kad tėtis žinotų, jog jis yra tvarkingas. Man tuomet buvo gal penkiolika ir taip linksmai, nors nelegaliai, bet saugiai vairavome mėgaudamiesi laisve. Su ilgesiu prisimenu šią apgaulę.
– Kokius automobilius išbandėte vėliau, kai jau įgijote teisę vairuoti?
– Matyt, buvau ir esu likimo lepinamas vaikis. Todėl ir pirmasis mano automobilis atsirado labai netikėtai.
Mano tėtis su verslininku Benu Gudeliu tuo metu buvo verslo partneriai ir geri draugai. Viskas prasidėjo nuo to, kad tėtis man duodavo pavairuoti jo visureigį, ir kai pašvęsdavo su draugais, aš jį parveždavau namo – esu dėkingas už tokias pramogas pabūti jo vairuotoju.
Kartą atvažiavau pasiimti tėčio, jį su Benu vežiau namo, ir pamatėme vaikinų kompaniją, sėdinčią „Opel Kadett“. Benas liepė nueiti ir išsiaiškinti, kas ten tokie, – jam kažkodėl nepatiko, kad vidurnaktį gausi kompanija sėdi automobilyje. Tuo pat metu prie automobilio priėjo ir pats, paprašė visų ten esančių išlipti. Iš „Opel“ išlipo kiek sutrikę už mus aukštesni vaikinai. Aš pamačiau vairuotoją – tai buvo mano pažįstamas Andrius.
B.Gudelis jų pasiteiravo, už kiek nori parduoti savo mašiną, ir iškart pasiūlė 1500 dolerių – tais laikais tai buvo didelė suma. Vaikinai nusijuokė, o Benas išsitraukė grynųjų pinigų, ramiai atskaičiavo mažesnę, bet vis tiek smagią sumą, parodė į mane pirštu ir liepė duoti raktelius, o ryte perrašyti automobilį mano vardu. Viskas vyko taip žaibiškai, kad visi netekome žado. Tie vaikinai gavo kur kas didesnę sumą, negu buvo vertas tas automobilis.
Iki šiol prisimenu tą vakarą, jis man prilygo pirmam pasimatymui. Tuo laiku net svajoti nedrįsau turėti „ratus“, mokykloje buvau vienas pirmųjų, kuris taip praturtėjo. Pamenu, nuvažiavau pas draugą Doncę ir sakau: „Išlįsk, netikėtas reikalas.“ Ir mes kelias valandas važinėjome klykdami iš džiaugsmo, o magnetofone dar buvo grupės SEL kasetė „Guma“, kurios ilgai klausėmės.
Kitą automobilį man padovanojo brolis – stilingą 1979-ųjų „Mercedes-Benz“ kupė. Jis buvo gerokai parūdijęs. Kartą pervažiavus duobę keleivio vietoje sėdintis draugas taip ir nusėdo su krėslu iki asfalto. Gerai, kad greitis buvo nedidelis.
Kadangi tais laikais automobilį turėdavo ne kiekvienas, draugai ar kurso draugai važiuodavo su manimi, bet priekaištaudavo, kad nesvarbu, kur važiuosi su Leonardu – iki Kauno ar iki Molėtų, degalų sąnaudos bus 20 litrų į vieną pusę.
– Ar jums patinka eismas sostinėje?
– Stulpai, kurių gausiai pristatyta Senamiestyje, yra tragedija. Gyvenu Užupyje ir man, pavyzdžiui, reikia nuvažiuoti į polikliniką Pylimo gatvėje – tai kažkas baisaus.
Kai buvo gausiai prisnigę, prie Salomėjos Nėries gimnazijos mačiau ugniagesius gelbėtojus, išlipusius iš automobilio. Tie vyrai svarstė, kaip pravažiuoti pro tuos stulpus ir klombas. Maža to, jie būna nuolat išvartyti.
Galiu pasakyti, kad ir pats nuolat pažeidžiu Kelių eismo taisykles (KET), kai reikia pravažiuoti pro kai kuriuos stulpelius. Beje, neseniai gavęs baudą iš policijos sužinojau, kad oficialiai jau turiu 23 metų vairavimo patirtį.
Bet matau, kad ir kiti vairuotojai nusižengia, nes tai tiesiog nelogiški sprendimai. Pinigai išmesti, o kaip atrodo eismas Vilniaus senamiestyje?
– Daug gaunate baudų už KET pažeidimus?
– Šiaip esu tvarkingas vairuotojas, bet kelių policijos laiškai parodo, kad pasitaiko nedidelių greičio viršijimo atvejų. Labiausiai dėl to nukentėjęs esu tuomet, kai dar turėjome litą. Suma buvo tikrai nemaža, bet jos neįvardysiu.
– Vieni kovoja su greičio matuokliais, kiti sako, kad laikas persvarstyti greičio limitus.
– Keliuose yra tam tikrų ruožų, kuriuose nesuprantu, kodėl nustatytas vienoks ar kitoks greičio limitas. Štai Minsko plentas – nuostabus kelias, jame niekada nebūna spūsčių ar komplikuotų sankryžų, sklendi kaip paukštis ore, bet ten laukia vidutinio greičio matuoklis.
Visi šie aparatai kainuoja didelius pinigus. Galbūt jų reikia ten, kur daugiau žmonių, intensyvus eismas, bet nemažai kitų vietų vertėtų apsvarstyti.
Man atrodo, kad baudos už greičio viršijimą Valstybinei mokesčių inspekcijai duoda daugiausia pajamų.
Kalbant apie trikojus: man niekada nepatiko koncepcija medžioti iš pasalų – tai tas pat, kaip pulti iš nugaros.
O vairuotojai Lietuvoje jau tvarkingesni, perėjome tą XX a. paskutinio dešimtmečio ir XXI a. pradžios etapą, kai buvo tikrai daug eismo įvykių. Dabar keliuose kur kas ramiau.
Aišku, būčiau labai griežtas dėl išgėrusių ar kitaip apsvaigusių vairuotojų. Taurė vyno gal nieko tokio, bet vairavimo stipriai išgėrus niekaip nepateisinu.
– Palyginkite mūsų ir užsieniečių vairavimo kultūrą.
– Esame nekantrūs, daug pypsėjimo ir mirksėjimo šviesomis. Pavyzdžiui, daugelyje Azijos šalių, taip pat ir Balio saloje, vairuotojai signalizuoja tik įspėdami, kai artėja prie posūkio, už kurio nematyti priešais atvažiuojančių automobilių.
Lietuvoje dažnas skuba. Ir aš nesu išimtis, bet signalo niekada nenaudoju, jei ir užkerta kelią – supranti, kad nepiktybiškai, o jei ir piktybiškai, ne man auklėti. Pakanka ugdyti savyje budrumą.
Daug keliaudamas po Aziją pastebėjau, kad pas juos beveik nėra kelio ženklų, ir tai suformavo savitą tenykštę vairavimo kultūrą.
Jie kur kas tvarkingesni vairuotojai: per daugybę metų mačiau gal tik dvi nerimtas avarijas, dažniau jas ten sukelia vakariečiai. Tuo metu mūsų šalyje kelio ženklų, šviesoforų daugėja.
– Koks kelias Lietuvoje gražiausias?
– Kai tik turiu laiko ir noro, važiuoju ten, kur akys mato. Važinėju įvairiausiomis Lietuvos vietovėmis, atrasdamas naujų grožybių. Toks žaidimas patinka ir dukrai: pasižiūrime internete į žemėlapį, susirandame kokį nors ežerą ar upę ir mėginame atrasti kelią.
2014-aisiais, prieš didžiąją kelionę į Aziją, su priekabiniu nameliu su šeima keliavome po Lietuvą. Per tuos tris mėnesius pamatėme labai daug įspūdingų vietų ir sutikome įdomių žmonių.
Panemunės kelias labai išskirtinis, Mažosios Lietuvos plotai taip pat dvelkia kitokia aura. O apskritai labai mėgstu kelią į savo kaimą – man į tą pusę labai savi keliai ir keleliai, kaimai ir kaimeliai. Meditacija.
