– Artūrai, ką šiuo metu vairuojate?
– Visiškai elektrinį vokišką BMW i3. Būtent šį modelį nusipirkau pirmasis Lietuvoje, kai tik jis buvo pradėtas čia pardavinėti. Sakyčiau, tai tobuliausias automobilis miestui – paprastas, kokybiškas ir greitas. Ilgesnėms kelionėms turiu BMW X7.
Iki šiol laikausi nuomonės, kad mieste reikėtų važinėti elektromobiliu, o ilgoms kelionėms tinkami automobiliai su vidaus degimo varikliais. Manau, kad taip bus ir ateityje, nes tiek viena, tiek kita transporto priemonė turi privalumų.
– Kokius automobilius jums teko išbandyti?
– Pirmasis mano automobilis buvo „Ford Granada“, pirkau jį Hamburge už 700 Vokietijos markių. Tuo metu net neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Nuvykau į Hamburgą ir šiuo automobiliu 1989-aisiais parvažiavau į Lietuvą. Pasienyje patikrino tik pasą ir vizą, bet netikrino, ar turiu vairuotojo pažymėjimą. Tai buvo savotiškas nuotykis, nes iki tol apskritai buvo tekę vairuoti tik kaimo keliais.
Antrasis mano pirkinys buvo mikroautobusas „Volkswagen Transporter“ – tai buvo fantastiškas automobilis, juo galėjome keliauti ir su kurso draugais.
Kiek vėliau Prancūzijoje pirkau beveik naują „Volvo 240“. Nulenkus galines sėdynes ir į saloną įmetus lovos čiužinį būdavo galima patogiai išsimiegoti ir keliauti tarsi kemperiu.
Pirmasis naujas mano automobilis 1996-aisiais buvo „Volvo 850 T5“ su turbininiu varikliu, odiniu salonu. Vairuojant šį automobilį įvyko liūdnas nutikimas. Kai pasiėmęs jį iš salono išbandyti įsukau į greitkelį, važiavau pro tvarkomo kelio ruožą, o kito automobilio vairuotojas netikėtai numušė veidrodėlį ir sudaužė priekinį stiklą. Tas žmogus net bandė bėgti, bet pavyko pasivyti ir užpildyti deklaraciją.
Bėgant metams teko išbandyti ir „Range Rover“, ir kitus automobilius. Vienas juokingesnių nutikimų buvo tuomet, kai pardavėme turėtą „Mini Cooper“. Kartą man paskambino žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir pasakė: „Klausyk, automobilyje yra visas tavo telefono kontaktų sąrašas.“
Pasirodo, jis nusipirko mūsų vairuotą automobilį ir liko neištrintas kontaktų sąrašas.
Iki dabar esu BMW gerbėjas ir vairuoju tiek elektrinius, tiek automobilius su vidaus degimo varikliais.
– Valdžios atstovai lietuvius ragina persėsti į elektromobilius, tačiau retas kuris valdininkas pats vairuoja elektrinę transporto priemonę. Kaip manote, kodėl?
– Geriausia tai parodyti asmeniniu pavyzdžiu. Mane daug kas laikė keistuoliu, kai į darbą būdamas meras važinėjau dviračiu. Kiti merai iš buvusių posovietinių šalių net nesuprasdavo, kaip meras gali važinėti dviračiu, o ne automobiliu. Seimo nariai, politikai savo pavyzdžiu gali parodyti, kad net riedis ar kita elektrinė transporto priemonė tinka kelionėms į darbą.
Buvo laikas, kai į darbą, tiesa, iš savo, o ne savivaldybės lėšų, važinėjau „London Cab“ taksi automobiliu, kurį turėjau trejus metus. Jis buvo įregistruotas kaip taksi, todėl buvo galima jį net išsikviesti. Su šiuo automobiliu yra nutikusi ir įdomi istorija. Kadaise į Vilnių pažiūrėti „Lietuvos ryto“ ir Maskvos CSKA krepšinio ekipų rungtynių atskrido Sergejus Ivanovas, jis tuo metu buvo prezidento administracijos vadovas ir CSKA garbės prezidentas.
Kai rusų delegacija privačiai užsakytu lėktuvu atskrido į Vilnių, aš, kaip miesto meras, turėjau juos sutikti parodydamas protokolinį dėmesį. Jų pasitikti atvykau „London Cab“.
Iš pradžių jie net sutriko, ar tikrai keliausime šiuo automobiliu, o mums pradėjus važiuoti S.Ivanovas ištarė: „Daug kur pasaulyje buvau, visaip sutikdavo, bet dar nebuvo taip, kad sutiktų su taksi.“ Taip nuvykome tiesiai į rungtynes, o jis pasidžiaugė, kad automobilyje buvo galima ir parūkyti.
– Kokio automobilio niekuomet nepirktumėte?
– Sportinio. Mėgstu aukštesnius automobilius, kuriuose būtų galima patogiai sėdėti. Mielai išsinuomočiau sportinį automobilį, bet nepirkčiau. Man svarbu praktiškumas, kad automobilis būtų ekonomiškas, patogus.
Dažnai tenka važiuoti su vairuotoju, tad svarbu, kad salone būtų daug vietos ir galima patogiai dirbti.
– Kokį būdą kelionėms mieste renkatės dažniausiai? Daugelis vilniečių ir miesto svečių jus dažnai matydavo važinėjantį riedžiu ar minantį dviratį.
– Vilniuje judu įvairiai, nelygu, kur gyvenu. Visą laiką stengiuosi gyventi arti darbo vietos – taip galiu keliauti pėsčiomis arba elektrinėmis transporto priemonėmis, nes esu didelis jų propaguotojas. 2006-aisiais pradėjau važinėti riedžiu, juo naudojuosi iki šiol.
Tai puiki transporto priemonė, gaila, kad gamintojai nesugebėjo sumažinti kainos. Važinėju ir dviračiu, naudojuosi pavėžėjimo paslaugomis. Kai Vilniuje atsirado elektriniai motoroleriai, pradėjau keliauti ir jais. Žinoma, mieste važinėju ir automobiliais, dažniausiai elektromobiliu.
Nėra vieno būdo, kuris būtų vienintelis patogus mieste, – skiriasi ir žmonių poreikiai, reikia atsižvelgti ir tai, kad Vilnius yra kalvotas miestas. Savo sostinę galime palyginti su Italija, kurioje daug nedidelių miestų ir sudėtinga tarp jų užtikrinti patogų viešąjį transportą.
Dėl šios priežasties automobilizacijos lygis Italijoje yra aukštas.
Dėl to ir Vilniuje išliks didelė transporto įvairovė, o automobilis vis tiek bus patogiausias, tik reikia skatinti pereiti prie elektrinių transporto priemonių. Jei būčiau miesto vadovas, kai kas nors nusipirktų elektromobilį, asmeniškai pasveikinčiau, nes tai reikštų, kad mieste mažiau vienu vamzdžiu, kuris išmeta teršalus.
Viešasis transportas taip pat turėtų būti modernesnis ir efektyvesnis, nei yra Vilniuje. Susisiekimo įpročius turėtų pakeisti ir įvairios automobilių dalijimosi platformos.
Be abejo, svarbios kelionės pėsčiomis ar dviračiais, paspirtukais. Tačiau apmaudu, jog mieste daugybė konfliktų kyla dėl to, kad dabartinė vadovybė išskiria dviratininkus.
Vilnius niekada nebus dviratininkų miestas, kad ir kaip įsivaizduotų kai kurie teoretikai, pamatę pavyzdžius Danijoje ar Olandijoje.
Daugybė sprendimų Vilniuje yra trumparegiški, negalima didžiausią dalį vilniečių – automobilių vairuotojų – nustumti į užribį.
Štai galite atkreipti dėmesį į pėsčiųjų ir dviračių takus Paupyje. Daugybė pėsčiųjų, mamų su vaikų vežimėliais grūdasi siauroje juostoje, o šalia nutiestas dviejų krypčių dviračių takas, kuriame srautas gerokai mažesnis. Tokie sprendimai iš karto programuoja konfliktus ir daro miestą nepatrauklų gyventi.
– 2011-aisiais Gedimino prospekte pasivažinėjote ir šarvuočiu – pervažiavote ne vietoje paliktą automobilį, taip primindamas tvarką mieste.
– Ta akcija pasiekė daug tikslų. Norėjome išradingai, išmaniai priminti Kelių eismo taisykles, taip parodydami, kad yra nutiesti dviračių takai ir juose negalima palikti transporto priemonių. Bet transporto priemonės paliekamos ir dabar, vis dar yra netvarka. Gyventojai keičiasi, atsikrausto nauji – jiems reikia priminti taisykles.
Konfliktą sukūrė ir savivaldybė, nusprendusi platinti dviratininkų juostą. Anksčiau vietos užtekdavo visiems – ir dviratininkams, ir automobilių vairuotojams, o dabar, išplatinus dviračių takus, visi tapo pasmerkti būti pažeidėjais.
Jei kas nors palieka automobilį greta dviračių tako, eismas Gedimino prospekte būna paralyžiuotas. Todėl pavežėjai stato automobilį ant dviračių juostos. Kai miesto valdžia savo sprendimais padaro visus pažeidėjais, dingsta pagarba taisyklėms.
Mieste yra ir daug kitų bėdų, pavyzdžiui, pėsčiasis jaučiasi labiausiai nesaugus, nes jis nebeturi sau vietos – pro jį velnišku greičiu pralekia paspirtukininkai ar dviratininkai.
– Vilniuje miestiečių kritikuojami ir kiti sprendimai, pavyzdžiui, siaurinamos gatvės.
– Dabar mūsų sostinėje egzistuoja du požiūriai. Vienas yra Niujorko Manhatano, kurį puikiai žinau, nes ne kartą buvau susitikęs su Niujorko savivaldybės atstovais, į Vilnių parsivežėme daug sektinų pavyzdžių.
Kitas požiūris žmonių, kurie šiek tiek studijavo architektūrą ir urbanistiką Olandijoje ir vėliau perkelia tuos sprendimus į Vilniaus gatves. Pastarasis kelias nėra teisingas. Žinoma, daug kur galima ir reikia urbanizuoti aplinką, bet ne tokiais sprendimais.
Dabartinis vilnietis, išvažiavęs į gatvę, yra labai įsitempęs, jaučia stresą dėl įvairiausių netikėtumų. Apskritai kai kurie sprendimai labai abejotini, be to, kai kurie turi ir neskaidrumo pamatą.
Norint padaryti daugelį dalykų, reikia parengti techninį projektą ir suderinti su daugeliu institucijų, taip pat ir su gyventojais.
Tačiau kai viską paverti „remontu“, tau nereikia viešojo konkurso, gali atiduoti remonto darbus įmonėms, kurios teikia eksploatacines paslaugas.
Skirtingų iniciatyvų poligonu galime laikyti Naujamiestį, o juk mieste negali būti šimtai skirtingų ženklų ir sprendinių – miestas turi kalbėti viena kalba, kurią supranta ir gyventojas, ir svečias, atvykstantis iš svetur.
– Ar turite mėgstamiausią sostinės gatvę?
– Man labai patinka A.Goštauto gatvės atkarpa prie Vingio parko, kur atsiveria Neries upės vingis, taip pat Naujosios Vilnios keliai ir keliukai.
– Kaip įvertintumėte sostinės gatvių būklę? Ilgus dešimtmečius buvo šaipomasi iš Kauno gatvių būklės, tačiau dabar panašu, kad daugelis juokiasi iš to, kaip jos atrodo Vilniuje.
– Dėmesio gatvių kokybei, dangai per pastarąjį laikotarpį buvo skirta labai mažai, net nėra ko lyginti su Kaunu. Mes ir toliau neturime Šiaurinės gatvės, padoraus išvažiavimo į Molėtų pusę ir kitų sutvarkytų kelių. Miesto valdžia nusprendė kovoti su automobilių vairuotojais matydama tik dviratininkus, kurie sudaro viso labo apie 2 procentus visų keliautojų.
Kadangi tenka daug važinėti automobiliu ir šiuos Naujuosius sutikau kelyje ties Hanoveriu, nes teko iš Prancūzijos parsivežti sūnų, galiu įvertinti ne tik Vilniaus, bet ir kitų mūsų šalies miestų kelių būklę.
Prieš 20 metų gal ir didžiavomės savo kelių kokybe, o dabar gėdingai atsiliekame nuo kaimyninės Lenkijos. Jau 10 metų kalbame apie kelio Vilnius–Utena rekonstrukciją ir norima jį remontuoti dar 10 metų...
Gėdinga apie tai net kalbėti. Užtenka pažiūrėti, kokius nuostabius kelius turi lenkai, o mūsų kelias Vilnius–Kaunas liko 1996–1997 metų lygio. Gaila, nes keliai kuria mūsų valstybės ekonomiką – tai yra greitis ir energija.
