– Vygaudai, esate pasaulinės aviacijos verslo grupės „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos narys. Kadangi daug laiko praleidžiate ore, norisi paklausti, kur patogiau dirbti – lėktuve ar automobilyje?
– Žinoma, lėktuve, kai išjungi telefonus. Neseniai grįžau iš Dubajaus, tad skrisdamas turėjau darbingas 6 valandas. Pamenu, kai dirbau ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, būdavo sunku išsiversti be vairuotojo, nes ten eismas labai perkrautas.
Tuomet spūstyse nemažai skaitydavau, dirbdavau kompiuteriu. Iš dalies tai nėra gerai, nes nuo tokio skaitymo automobilyje gadinau akis. Lėktuve dirbti ramiau ir patogiau.
– Ar dirbdamas ambasadose, atstovybėse vairuodavote pats, ar turėdavote asmeninį vairuotoją?
– Kai dirbau Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, pavyzdžiui, Europos Sąjungos atstovybėse, būdavo draudžiama vairuoti pačiam – tai susiję su saugumu, jei, neduok Dieve, diplomatas ar ambasadorius pateks į eismo įvykį. Tačiau viskas priklauso nuo šalies ir jos tvarkos, o mes, lietuviai, į daug dalykų žiūrėdavome ekonomiškai – yra Lietuvos ambasadų, kurios neturi vairuotojų ir diplomatai vairuoja patys.
Kai 1992-aisiais gavau pirmą paskyrimą į Briuselį, buvau ir politikos, ir ekonomikos patarėjas, ir vairuotojas. Dabar galbūt tai jau sunku suvokti. Kai į Frankfurtą atskrisdavo tuometis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, kad nereikėtų skristi dar vienu lėktuvu ir sutaupytume šalies biudžeto lėšų, nuvažiuodavau apie 4 valandą ryto iš Briuselio į Frankfurto oro uostą jo pasitikti.
Tuomet grįždavau į Briuselį, visą dieną dirbdavau ir tą pačią ar kitą naktį vėl nuveždavau ministrą į Frankfurto oro uostą. Taip prasidėjo Lietuvos diplomatinė tarnyba.
– Jums maloniau vairuoti pačiam ar kai jus veža?
– Viskas priklauso nuo darbų kiekio. Jei būna svarbus reikalas, į susitikimą nuveža vairuotojas. Tuomet galiu dirbti, kalbėti telefonu, rašyti laiškus. Bet vairuoti mėgstu, man vairavimas – poilsis.
Kai būnu Lietuvoje, savaitgaliais važiuojame į sodybą. Bet vadinamoji betonkė, kelias Vilnius–Utena, siaubinga. Juokaudamas susisiekimo ministrui Mariui Skuodžiui pasakiau, kad jei kas nors čia nuties normalų asfaltą, tikriausiai gaus Nobelio premiją.
– Ne geresnį įspūdį palieka ir kelias iš Vilniaus oro uosto centro link. O juk oro uostas ir jo prieigos yra savotiški vartai į miestą. Ar tiesa, kad „Avia Solutions Group“ ketina gaivinti oro uosto prieigas?
– Atsakysiu į šį klausimą prisiminimu iš savo diplomatinės praktikos. Kai prieš 20 metų į Lietuvą ruošėsi atvykti JAV prezidentas G.W.Bushas, ruošdamiesi šiam vizitui sukome galvą, kaip reikės jį vežti per Vilniaus Naujininkų rajoną, kuriuo iš oro uosto eina kelias į centrą.
Tada ministras A.Saudargas sugalvojo kitą kelią pro Rasų kapines – geriau jau parodyti istorinę vietovę nei sovietinius Naujininkų daugiabučius.
Kai Vilniaus merui Remigijui Šimašiui pristatėme mūsų aviacijos miestelio plėtros planus, jis buvo nustebęs, kad verslas imasi iniciatyvos ir plečia miestą į pietus, oro uosto link, mat visi planai numatyti labiau į šiaurinę Vilniaus pusę, Ukmergės link ir kitur.
Mūsų įmonei patogu įsikurti šalia oro uosto, džiaugiamės tuo, kad kuriame modernų, patogų, šiuolaikišką ir inovatyvų aviacijos miestelį, kuris taps tais vartais ir vizitine kortele. Pertvarkymo reikia ir Vilniaus oro uostui. Įdomu, ar bus spėta tai įgyvendinti iki 2023 metais mūsų sostinėje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo.
– Apkeliavote daugybę šalių. Kurioje jums labiausiai patiko eismo tvarka?
– Jungtiniai Arabų Emyratai yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti automobilių eismas. Reguliariai Dubajuje lankausi pastaruosius 20 metų ir matau, kad čia labai protingai išplėtota infrastruktūra.
Nors automobilių čia labai daug, nėra tokių didelių spūsčių kaip Vilniuje rytais ir vakarais.
Rusijoje, kur teko dirbti, yra visko, bet vairavimo kultūra jau pagerėjusi, tiesa, Maskvoje yra nemažos spūstys. Kartais būdavo sunku nuvažiuoti nuo atstovybės iki rezidencijos, tai galėdavo trukti ir 1,5 valandos, tad paprasčiau būdavo išlipti iš automobilio ir nueiti pėsčiomis.
Kipre, kur turime biurą, juntama pietietiška vairavimo kultūra. Nesitikėk, kad kas nors parodys posūkį, reikia mėginti nuspėti, kur suks kitas vairuotojas. Taigi čia reikia vairuoti labai atidžiai.
Be to, Kipre, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, važiuojama kita nei mums įprasta kelio puse, tad grįžus į Vilnių ar nuvykus į kitą šalį tenka greitai persiorientuoti ir vėl priprasti prie kitokios eismo tvarkos. Kartais žmonos pasiteirauju, kuria kelio puse reikia važiuoti.
Kai dirbau Europos Sąjungos specialiuoju įgaliotiniu ir Bendrijos misijos vadovu Afganistane, teko važinėti šarvuotais „Toyota“ visureigiais. Jie greitai nevažiuoja, gerokai lėčiau įveikia posūkius – tai buvo dar kitokie važiavimo automobiliu pojūčiai.
– Ar yra buvę įsimintinų vairavimo potyrių, nuotykių kelyje?
– Kai tarnavau armijoje, teko būti vairuotoju, nes turėjau teisę vairuoti krovininius automobilius, važinėjau KamAZ, ZIL-130. Su manimi kartu tarnavo kitas lietuvis, vežiojo karininką, tačiau nusižengė kai kurioms taisyklėms ir turėjo išvykti. Kadangi tam papulkininkiui patiko važinėti su lietuviu, norėjo, kad ir toliau tai darytų jo tautietis, tad prie vairo sėsti teko man. Taip persėdau į UAZ.
Vienos kelionės iš stepių metu pajutau, kad pakrypo mašina, ir pamačiau, kaip priekinis kairysis ratas ridenasi priešais mane. Nors priešais važiavo kitas automobilis, nelaimės pavyko išvengti. Nežinau, kaip nutiko, kad atsisuko varžtai ir nukrito ratas. Sustojęs nuo kitų ratų nusukau po varžtą ir priveržiau nukritusį. Šis įvykis, laimė, sėkmingai pasibaigęs, įsirėžė į atmintį.
– Kokių automobilių pats įsigijote, kai jau turėjote tam galimybę?
– Pirmasis mano nusipirktas automobilis buvo 1995-aisiais Briuselyje. Kadangi jau buvome sukūrę šeimą, dukrai buvo ketveri, sūnui – penkeri metai, ieškojome talpesnio automobilio ir iš antrų rankų turguje įsigijome naudotą benzininį „Peugeot 406“.
Prisimenu, kaip 1996-aisiais grįžome juo į Lietuvą. Nuvykome iš Briuselio į Kylį, tuomet keltu atplaukėme į Klaipėdą. Lietuvoje buvo labai šalta žiema, spaudė 30 laipsnių šaltis, tačiau mūsų „Peugeot“ sėkmingai jį atlaikė iki pat Vilniaus.
Kai gyvenome Nemenčinėje, man reikėdavo kasdien važinėti į darbą Vilniuje. Žmona dirbo Nemenčinėje ir jai reikėjo į darželį vežioti vaikus, tad nusipirkome dar vieną automobilį – pirmos kartos „Volkswagen Golf“.
Kadangi jis buvo varomas dyzelinu, prisimenu, kaip vykau į vieną degalinių, kuri gyrėsi, kad jos parduodami degalai žiemą neužšąla. Naktimis keldavausi užkurti automobilio, kad rytą jis galėtų važiuoti.
Bet nutiko taip, kad vieną vasario rytą automobilis vis dėlto neužsikūrė, o nuvežęs į autoservisą išgirdau, kad greičiausiai kur nors pateko vandens ir jis užšalo. Pasiteiravau meistrų, ką reikėtų daryti, o jie man pasiūlė palaukti pavasario, kol sušils orai. Taip ir padariau – palikau tą „Volkswagen Golf“ autoservise, o pavasarį pasiėmiau.
– Ką vairavote vėliau ir ką turite šiuo metu?
– Bėgant laikui keitėsi vairuojami automobiliai. Ėmėme paskolą ir nusipirkome „Kia Sportage“, kad būtų patikimas ir saugus automobilis vaikams vežioti.
JAV pirkome „Honda Civic“, vėliau įsigijome BMW X5, o dabar turime kitą tokį pat automobilį, taip pat „Škoda Octavia Scout“, kuriuo labai džiaugiamės. Juo vykome iš Vilniaus į Maskvą, ten važinėjome ir grįžome atgal į Lietuvą. Šiuo automobiliu jau nuriedėjome 118 tūkstančių kilometrų ir jis toliau lekia kaip bitutė!
– Koks jūsų požiūris į elektromobilius?
– Ateityje norėtume įsigyti elektromobilį, tačiau pastebiu, kad Lietuvoje tam dar nėra pakankamai išplėtota infrastruktūra, be to, norėtųsi, kad baterijos būtų talpesnės ir galėtum nuvažiuoti didesnį atstumą vienu įkrovimu.
Žinoma, tai – neišvengiama ateitis. Lieka tikėtis, kad greitai atsiras modernesnių, talpesnių baterijų. Man, Lietuvoje važinėjančiam iš Vilniaus į Uteną arba į Žemaitiją, Akmenę, Skuodą, pajūrį, reikalingos geresnės sąlygos kelionei elektromobiliu.
