– Profesoriau, ne vienus metus televizijos žiūrovai jus matė plaukiojantį laivu po skirtingas šalis, o ką vairuojate?
– Apskritai vairuoju jau turbūt daugiau kaip 30 metų, šiuo metu turiu galbūt jau šeštą ar septintą automobilį. Pradėjau nuo „Žiguli“, vėliau turėjau „Ford Escort“, taip pat „Opel“, „Volkswagen Passat“ ir „Volkswagen Jetta“, o dabar važinėju „Toyota Yaris Cross Hybrid“. Tai pažangiausias modelis, kokį esu turėjęs.
– Tai gana taupus miesto automobiliukas.
– Taip, miesto visureigis. Jis kompaktiškas ir man labai patinka.
O kartu jis aukštesnis, o tokio man ir reikia, kad nepratrinčiau pakaušio ir nepraplikčiau.
– Kokie kriterijai jums svarbūs renkantis automobilį?
– Ekonomiškumas, be abejo, svarbus. Apskritai nesu labai išrankus – man svarbu, kad mašina važiuotų ir nekeltų problemų. Daugiau neturiu jokių ypatingų norų. O šį automobilį man išrinko, net pirštu į jį dūrė lenktynininkas B.Vanagas. Dėl to ir pavadinau šią mašiną Benediktu. Jei jau Benediktas sako, kad tai gera mašina, nedrįstu ginčytis ir prieštarauti – sėdu ir važiuoju.
Aš visai nesižaviu dideliais automobiliais – jie kuria lyg kažkokį socialiai neteisingą vaizdinį. Štai milijonieriai niekuomet nedemonstruoja savo turtų, o žydai perka kelis tokius pat kostiumus, kad atrodytų, jog turi tik vieną. Ir aš esu taip padaręs – jei man patinka kostiumas, perku du ir visus apgaunu. Vaizdavimas ne to, kas esi, tam tikras pozavimas man nepatinka.
Lietuviai mėgsta vairuoti „Volkswagen Passat“, ir aš tokį automobilį esu turėjęs – tai gera mašina, ji turi tam tikro solidumo, bet kartu nėra dabitiška ir apaugusi legendomis, pavyzdžiui, kaip BMW: jei tokį vairuoji – neva esi kvailys. Jei bavarų gamintojai žinotų, kad pas mus panašiai galvojama, susikrimstų.
Vis dėlto man atrodo, kad visus lietuvius reikėtų persodinti į gerokai mažesnius automobilius. Ką aš vadinu kaimiečių mašinomis? Visas tas didžiules mašinas, su kuriomis mieste neįmanoma prasisukti. Taigi mieste uždrausčiau visokius didelius visureigius ir persodinčiau į „Smart“.
– Ar ir kitiems vairuotiems automobiliams duodavote vardus?
– Taip, stengiuosi. Turėjau Klementiną, vėliau, kai varavau „Volkswagen Passat“, jis buvo žinomas kaip „Das Auto“, todėl jį taip pagarbiai ir vadindavau.
– Ar jums, kaip istorikui, kada nors buvo svarbi mašinos istorija? Dabar veikiausiai pirkote naują automobilį, tačiau kadaise įsigijote naudotus.
– Taip, kažkiek pasidomiu. Net ir tuo, kur dabar Europoje gaminamos „Toyota“. Žinau, šiuos „Yaris“ gamina gamykloje Prancūzijoje.
Kai važinėjau vokiškomis mašinomis, vienas pažįstamas mane sukritikavo, kad važinėti jomis negalima. Pasiteiravau, kodėl. O jis man atsakė: „Dėl to, kad pralaimėjo du pasaulinius karus.“ Pašmaikštavome tąkart geopolitiniais klodais, nors žinau, kad automobilių pramonėje vis tiek lyderiauja vokiečiai ir japonai.
– O kaip istoriškai nutiko, kad čekai nuo seno garsėjo „Škoda“, lenkai gamino „Polski Fiat 126p“, „FSO Polonez“, o štai mes nieko panašaus neturime? Kodėl pas mus taip ir nesusiformavo automobilių pramonė?
– Atkreipkite dėmesį, kad Ukraina taip pat rimta šalis su ištekliais, o turėjo tik skystą zaporožietį. Matyt, Lietuvai dar reikės palaukti, kol gamins automobilius ir užaugs mūsų vienaragių karta, sugebėsianti įeiti į elektromobilių rinką. Tradicinėmis technologijomis vargu ar lietuviai ką nors sukurs.
– Vis dėlto lietuviui automobilis – nepakeičiama transporto priemonė.
– Taip, ir atpalaiduoja nuo gausybės minčių. Nors kartais į Telšius pas motiną nukeliauju traukiniu, bet dažniau tiek pas ją, tiek pas seserį į Klaipėdą vykstu automobiliu.
Dabar Vilniuje labai pabrango stovėjimo vietos, todėl kartais paskaičiuoju, ar ne verčiau važiuoti taksi arba autobusu. Aš kartais paskaičiuoju, kiek kainuos kelionė, automobilio stovėjimas. Nors džiaugiuosi, kad turiu šiokią tokią privilegiją pasistatyti automobilį prie universiteto, – dėl to esu labai dėkingas rektoriui ir fakultetui.
O apskritai nesu labai jau didelis keliautojas automobiliu – per penkerius metus „Volkswagen Jetta“ nenuvažiavau nė 50 tūkstančių kilometrų. Žinoma, buvo ir pandemija, per kurią nejudėjome mėnesiais.
– Kodėl lietuviai retai kada keliauja vandens keliais?
– Daug ką atskleidė patirtis su „Nacionaline ekspedicija“. Iki šiol nežinojau, kad Nemunas iki Rusnės yra toks tuščias, keliaudami nesutikome nė vieno laivelio, tiktai žemsiurbę prie Jurbarko.
Tik prie Rusnės jau galima pastebėti jachtų iš Mingės. Rusnė – jau pramogų kraštas, o šiaip Nemunas, Neris visiškai mirę.
Tiesą sakant, nežinau, kodėl taip yra. Nemunas net Baltarusijoje yra gyvesnis, nors ten gerokai daugiau jaunimo linksminasi su gaiviaisiais gėrimais ant plaustų su stalais, kėdėmis ir milijonu meškerių.
Man atrodo, kad mes Nemuno, Vilniaus–Kauno trasos Nerimi nepanaudojame, o juk ten – įspūdingi vaizdai. Tikriausiai ne vienas sutiktų keliauti iš Kauno į Nidą, bet tam reikia didesnių investicijų, taip pat kad Nemunas būtų labiau praplaukiamas. Mūsų laivavedžiai virtuozai moka apiplaukti akmenis, bet jų yra daugybė ir dėl to su upėmis turime problemų.
– Ar kelyje jums yra nutikę kokių nors linksmų nuotykių?
– Juokingiausias nuotykis buvo maždaug prieš penkerius metus, kai į diplomų teikimą, užsivilkęs smokingą su varlyte, atvykau salotiniu „Smart“. Visiems buvo sensacija, iš Vilniaus universiteto centrinių rūmų ėjo į lauką pažiūrėti šio vaizdo, fotografuotis. Niekas nepatikėjo, kaip galiu atvažiuoti „Smart“. O juk reikia nebijoti būti saviironiškam.
– Ką savo automobilyje visuomet vežiojatės?
– Būtinai turi būti žemėlapiai – Vilniaus regiono ir visos Lietuvos.
– Bet dabar jau retas kuris žiūri į žemėlapius – dažniausiai įsijungia navigacijos sistemas, kurios nuveda iki reikiamo taško.
– Čia yra didžiulis skirtumas. Jei nori matyti visumą, reikia žemėlapio. Navigacija labai dažnai nieko nepasako, ji gali atvesti iš vieno taško į kitą, bet tik tiek. Bet jei nori įsivaizduoti, kur tiksliai esi, tau nepasakys jokia navigacija.
Keliaujant man labai patinka išsiaiškinti, kur yra tarmių ribos, – dėl to man reikia žemėlapio. Keliaujant po Vilniją man reikia žinoti, kur eina demarkacinė linija.
Kokia navigacija man tai pasakys?
– Koks yra tolimiausias taškas, į kurį automobiliu buvote nuvykęs?
– Pirmą savo mašiną „Ford Escort“ parvairavau iš Frankfurto prie Maino – pervažiavau visą Vokietiją, Lenkiją.
Linksma prisiminimus, kad tą mašiną pirkau iš ispano, dėl to ji iškart gavo Izabelės vardą.
Ispanas iškart pasakė, kad tai skrendanti mašina, ji buvo grakščiai energinga. Ispanas pasakojo, kad Vokietijoje sėdi, nes nori dukras išmokyti kalbėti vokiškai. Pasiteiravau, kas bus, kai dukros išmoks kalbėti vokiškai, o jis atsakė: „O tada dingsime atgal į Ispaniją. Negi Vokietijoje yra gyvenimas? Čia tik darbas ir darbas, o gyvenimas yra Ispanijoje.“
Toliau automobiliu galbūt nebuvau nuvažiavęs, bet iš draugų esu pasimokęs, kad reikia kur nors nuskristi ir ten išsinuomoti automobilį. Taip ir esame padarę keliaudami su sūnumi ir seserimi po Šveicariją.
Savo mašina esu išmaišęs visą šiaurinę Lenkiją, kai ieškojome Vokiečių ordino pilių. Tuomet padariau gal 100 pilių nuotraukų, kurios pravertė knygai apie Žalgirį.
