– Jonai, dėl krepšinio varžybų jums tenka daug važinėti po visą Lietuvą. Matyt, per metus nuriedate nemažai kilometrų?
– Kartu paėmus, su šeima dviem automobiliais įveikiame maždaug po 25 tūkstančius kilometrų.
– Esate bemaž 2 metrų augalotas vyras. Kaip renkatės automobilį?
– Pagal talpumą. Kai renkuosi automobilį, man svarbu, kad patogiai galėčiau sėdėti tiek vairuotojo, tiek keleivio vietoje už vairuotojo. Jei mane vežtų kuris nors šeimos narys, norėčiau nesikankinti.
Taip išsirinkau ir dabar turimą „Audi Q7“. Turint didelę šeimą svarbiausia, kad automobilis būtų septynvietis. Tokius talpius SUV (trumpinys iš anglų k. „sport utility vehicle“ – sąvoka, skirta apibūdinti automobilių klasę, pasižyminčią didžiulėmis pravažumo galimybėmis. – Red. past.) bene pirmoji pradėjo gaminti „Audi“, nors yra ir didesnių bei patogių ir „Mercedes-Benz“. Labiausiai dėl važiavimo stiliaus ir talpos man patinka „Audi“.
– O kokį mažiausią automobilį yra tekę vairuoti?
– Geras klausimas. Turbūt antrą „Volkswagen Golf“, kuris buvo dvejų durų. Jei reikėdavo pavežti ir komandos draugą, būdavo liūdna.
Juk važiuojant norisi patogumo, esu ne tik aukštas, bet ir stambokas, todėl automobilyje reikia erdvės.
– Kada pirmą kartą atsisėdote prie vairo?
– Man buvo apie 13 metų, kai atsisėdau į tėčio „Lada Niva“, ir miško keliukais Karmėlavoje pasivažinėjome. Dabar mano vyresnei dukrai – 12 metų, ji kartais kieme pavažiuoja, aš minkau paminas, ji pasukioja vairą. Bet ji nelabai trykšta noru vairuoti – merginos kitokios nei berniukai.
– Kokių automobilių esate turėjęs?
– Minėtą antrąjį „Volkswagen Golf“, „Opel Vectra“, penktos serijos BMW, „Audi A8“, „Porsche Panamera 4S“, „Maserati Gran Turismo“, kelias „Audi Q7“, taip pat šiuo metu turiu „Bentley“.
– Kaip vertinate nerašytas kovas tarp BMW ir „Audi“?
– Nežinau, man tiesiog nepatinka BMW interjeras. Žinoma, viskas yra skonio reikalas, o skonis draugų juk neturi: arba patinka, arba ne.
Tikrai neteisiu tų, kuriems patinka BMW ar „Mercedes-Benz“. Man tiesiog patinka „Audi“.
– Dabar važinėjate dyzeliniu automobiliu. Ar planuojate persėsti į elektromobilį?
– Man labai patinka elektromobiliai ir tikiu, jog dyzelinas su benzinu neturi ateities. Kita vertus, šiemet jau išbandžiau du elektromobilius. Nors važiuoti jais patogu, gera šių automobilių trauka, bet man nepatinka, jog juos reikia ilgai krauti. Be to, vasarą viena įkrova gali nuvažiuoti 300 kilometrų, o žiemą – jau tik galbūt 230 kilometrų
Taigi vasarą iki Palangos važiuojant 130–140 kilometrų per valandą greičiu tenka sustoti kur nors Kryžkalnyje automobilio įkrauti. Kol kas tai yra ne man, nors kitas būsimas automobilis galbūt jau bus elektromobilis, žinoma, jei juo bus galima nuvažiuoti 500–700 kilometrų. Manau, tuomet nemažai žmonių persėstų į elektromobilius.
– Rinktinės stovyklose krepšininkai demonstruoja prabangius automobilius. Ar jūs konkuruodavote šiose nerašytose varžybose?
– Kiekvienas nusipirkdavome automobilį, kokio širdis norėdavo, bet tai nebuvo dėl to, kad reikės į rinktinę atvažiuoti. Žinoma, tie automobiliai tikrai išsiskirdavo. Ypač Robertas Javtokas, Jonas Valančiūnas atvykdavo išskirtiniais modeliais, bet ne dėl pasivaržymo su kitais krepšininkais, o tiesiog tie automobiliai jiems patikdavo, arba išgalėdavo juos įsigyti, arba ne.
– Krepšininkų uždarbiai paprastai būna nemaži. Ar pats žaisdamas karjeros pradžioje svajodavote apie kokį nors naują pirkinį?
– Niekada nebuvau tas, kuris pirkdavo mašiną, jei neturėdavo stogo virš galvos. Pirmenybę skirdavau kitiems dalykams. Žaisdamas Kėdainiuose nusipirkau penktos serijos BMW, juo pavažinėjau gal pusantrų metų, tuomet nusipirkau septynerių metų senumo „Audi A8“.
Tada labiau norėjau nusipirkti butą – tai buvo svarbiau nei naujas automobilis. Kai visa kita gyvenime sutvarkyta, gali save palepinti. Tačiau niekada nebuvau tas, kuris žaidžia dėl automobilio.
– Dažnai Lietuvoje žmonių mąstymas yra atvirkštinis.
– Tai – kiekvieno žmogaus reikalas. Aš jų nei teisiu, nei pateisinu. Yra tokių, kurie turi mažą butą ir važinėja kemperiu, nes dažniau keliauja, nei būna namuose. Taigi kiekvienas gyvena pagal savo principus, sumanymus ir finansinius išteklius. Kitas štai gyvena mažame bute Kaune, bet turi butą ir Palangoje.
Per karantiną ne vienas suprato, kad mažuose butuose leisti laiką pabosta. Dabar jaunimas labiau linkęs pirkti 30–40 kvadratinių metrų butus ir turėti savo automobilį arba nuomotis, o gal važinėti paspirtuku. Būna keista tik tuomet, kai turi gerą mašiną, bet neturi už ką įsipilti benzino.
– Turėjote patobulintą „Porsche Panamera 4S“ su 4,8 l ir 400 AG benzininiu varikliu. Kaip manote, kiek Lietuvoje verta turėti galingą automobilį, kai, atrodo, čia net nėra kur įsibėgėti, o kelių būklė nėra itin gera?
– Dabar kelių būklė geresnė, palyginti su laikais prieš dešimtmetį, kai turėjau šį automobilį. Sakyčiau, kad ta būklė net ideali, ypač autostrada Kaunas–Klaipėda.
Praėjusį sezoną su „Kėdainių Nevėžiu“ teko daugiau pakeliauti – dažnai važiuodavau savo automobiliu, taigi galiu pasakyti, jog ir į Uteną, Pasvalį, Panevėžį vedantys keliai, nors yra siauri, viso labo dviejų eismo juostų, bet jie nėra prasti. Galbūt tragiškos būklės yra Kauno–Prienų kelias.
Ar užtenka greičio? Man tikrai užtenka, nėra kur skubėti. Kai mašinoje sėdi vaikai, nelabai ir paskubėsi. Kai važinėjau „Maserati“, su draugais juokaudavome, kad tai kartingo tipo mašina, barškutis, kieta važiuoklė.
Kartais būdavo noras greičiau įsibėgėti sankryžose, bet dabar Lietuvoje nepalakstysi, stovi daug fotoaparatų, važinėja nemažai nežymėtų automobilių, taigi paprasta atsisveikinti su vairuotojo pažymėjimu.
– Ar žinomam žmogui lengviau parduoti automobilį?
– Lietuvoje beveik neįmanoma. Kai automobilių salonas pardavinėjo „Maserati Gran Turismo“, paskambinę sakydavo, jog nori apžiūrėti Jono Mačiulio automobilį. Daugiau tokių automobilių Kaune nebuvo, todėl būdavo aišku, kas jį vairavo.
Tas pat buvo ir su „Porsche“, kuris buvo pagražintas ir patobulintas, todėl visi žinojo, kam jis priklauso. Abu automobiliai iškeliavo į Vokietiją, kur parduoti labai lengva. O Lietuvoje daugelis mano, kad automobilį gali įsigyti kone nemokamai.
– Kada vairuoti jums būdavo maloniau – prieš 10–20 metų ar dabar?
– Tai nepalyginama. Anksčiau buvo laukiniai vakarai: kas užkiš, užlįs, pagrūmos, sustabdęs išrašys pylos, kita vairavimo kultūra... Dabar žmonės važinėja gerokai kultūringiau, įleidžia, užleidžia, pamirksi. Ir kelių kokybė visiškai kita.
Nors mums rodoma, jog automobilių parkas nejaunėja, bet juk pasikeitė mašinų kokybė.
Palyginkime, pavyzdžiui, 2000-uosius, kai žmonės važinėjo 1985 metų gamybos automobiliais, ir dabar, kai net 2007–2008 metų automobiliai atrodo neprastai, jais malonu važinėti. Taigi dabar – kur kas geriau.
