– Sakalai, sklandote ne tik po renginius, scenas, bet ir ore. Kur kilometrų pastaruoju metu įveikiate daugiau – skrisdamas ar važiuodamas automobiliu?
– Sunku pasakyti, nes kilometražas skrendant ir važiuojant matuojamas kitaip. Jei palygintume pagal siūlo ilgumą, turbūt daugiau kilometrų įveikiu sklandydamas.
Tiesa, skrendant sklandytuvu, kaip ir plaukiant burlaiviu, tiesiai nekeliauji – yra daug visokių kilpų, lankų, reikalinga tam tikra strategija.
Tačiau skaičiuojant nuo taško A iki taško B nuskristų kilometrų, matyt, būtų daugiau, nes tie taškai paprastai būna vienas nuo kito labiau nutolę nei mūsų gyvenvietės Lietuvoje, kurias pasiekiame automobiliu.
– Atėjus rudeniui orai atvėso, ar šiuo metu sklandote mažiau? Kaip apskritai įvertintumėte šiuos metus skraidant?
– Mums ne tiek svarbus metų laikas, kiek tai, ar oras šaltas, ar šiltas, ar yra drėgmės, ar ne, kokie yra temperatūrų skirtumai.
Taigi kitaip žiūrime į orus – kaip ir buriuojant, svarbu vėjas, jo kryptis, kiti dalykai.
Praėjusią savaitę buvo geriausias oras per visą sezoną. Bet man nepavyko tuo pasinaudoti, nes užgriuvo darbai. Skraidymas paprastai matuojamas valandomis, aš dar nesurašiau visko iki galo savo knygelėje, bet, manau, kad skraidžiau apie 200 valandų, o tai sklandymo sporte labai daug.
– Ar turite gražiausią sklandymo maršrutą?
– Mūsų mėgstamiausi maršrutai apriboti, nes turime laikytis reikalavimų, kad netrukdytume komerciniam eismui. Vis dėlto sklandytuvai neturi variklio, todėl mums suteikta pirmumo teisė net prieš didžiausią „Boeing“ lėktuvą ir teoriškai jie turėtų užleisti mums kelią.
Kita vertus, kad nekliudytume rimtam darbui ir skrydžiams, yra tam tikros mums skirtos zonos.
Aviacijoje, kaip ir kelių eisme, svarbiausia – saugumas. Skirtumas tik tas, kad pilotai dažniausiai laikosi nuostatų ir kvailioti su taisyklėmis aviacijoje nepriimtina.
O tie, kurie sau leidžia būti įžūlūs, dažnai būna atstumti pačios aviacijos bendruomenės, nes kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Taigi šiuo atžvilgiu aviatoriai gerokai drausmingesni nei automobilių vairuotojai, nors, žinoma, pasitaiko visko.
Galbūt dažniau pasitaiko klaidų ar perdėto pasitikėjimo savo gebėjimais, ypač tiems pilotams, kurie tiktai pradėjo skraidyti, tačiau dar neturi jokios patirties.
Žinoma, daug ką lemia ir amžius, gyvenimo nuostatos. Kiti į aviaciją ateina norėdami įvaldyti stichiją, pasiekti kokių nors rezultatų. Pavyzdžiui, man sklandymas yra egzistencinis vyksmas, sportas, kuris siejasi su šachmatais. Juk niekada nežaidi šachmatais dėl racionalių priežasčių – tai yra labai giluminis, egzistencinis veiksmas.
– Kur pasitaiko daugiau kolegiškumo: aviacijoje ar kelyje?
– Kolegiškumas ore yra besąlygiškas, nes nuo to priklauso ne tik tavo, bet ir skrendančių kartu su tavimi sauga ir netgi gyvybė, dėl to pagarba, pakantumas yra didžiuliai pilotų ir apskritai skraidančių žmonių bendruomenėje. Skrydis yra labai atsakingas dalykas, kaip ir pasiruošimas jam.
Čia negali sustoti šalikelėje, kaip važiuodamas automobiliu, užtraukti rankinio stabdžio ir paskambinęs paprašyti pagalbos. Dėl to visi pilotai skrydžiui ruošiasi labai kruopščiai.
Mūsų taisyklė – būti matomam ir matyti kitus. Ir tai reiškia ne tik vizualiai, nes mes ir radijo ryšiu nuolat bendraujame vienas su kitu bei su oro erdvės valdymo darbuotojais.
– Ką veikiate ilgų skrydžių metu? Repetuojate ruošdamasis vaidmeniui, o gal švilpaujate tarp debesiukų?
– Patikėkite, sklandant tikrai nėra laiko nei dainuoti, nei repetuoti. Tai yra nuolatinis strategijos kūrimas, o jei ir švilpausi, bus kaip žaidžiant šachmatais – tavo partija turbūt netruks labai ilgai. Sklandant reikia apgalvoti 3–4 ėjimus į priekį, tausoti energiją ir stengtis pasiekti didžiausią logišką greitį tam tikroje atkarpoje. Net pasigrožėti gamta lieka tik sekundės dalys, nes visuomet reikia sekti aplinką, kelią, maršrutą. Galbūt kiek lengviau skrendant motoriniu orlaiviu, tačiau ir jį pilotuojant reikia sekti prietaisus, temperatūrą, variklio duomenis, palaikyti ryšį su oro erdvės kontrolieriais.
Galbūt motorinėje aviacijoje lieka daugiau laiko mėgautis skrydžiu, o sklandydamas mėgaujiesi ne tiek skrydžiu, kiek procesu.
Kaip pažymėjo vienas geriausių instruktorių Lietuvoje Jurgis Kazlauskas, sklandymas – besąlygiškas sportas, nesvarbu, ar dalyvauji varžybose, ar sklandai savo malonumui. O motorinė aviacija, ypač mėgėjiška, yra labiau pramoga, nors ir jos atstovai turi varžybų, renginių. Sklandydamas pakyli, ir prasideda žaidimas.
– Kiek toliausiai esate nuskridęs?
– Toliausiai per vieną dieną esu nuskridęs 560 kilometrų. Lietuvos mastu tai didelis atstumas. Žinoma, mūsų rekordininkai yra nuskridę ir 1 tūkstantį kilometrų, tačiau tuomet reikia visai kitaip strateguoti skrydį.
Apskritai toliausiai esame nuskridę 1800 kilometrų nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tai buvo 2018-aisiais, kai sklandytuvais skridome į Ukrainą su komanda „Laikas kilti“. Žinoma, šį atstumą įveikėme ne per vieną dieną, skridome penkiais etapais ir viskas truko 6 dienas, nes vieną dieną praleidome ant žemės laukdami tinkamo oro. Dabar į Ukrainą negalima nuskristi jokiu būdu.
Sklandytuvu galima nuskristi nemenkus atstumus, nelygu, kaip susiplanuoji skrydį. Su kolegomis turėjome planą per karantiną iš Nidos nuskristi į Vokietiją. Nežinau, ar iš Nidos mums pavyktų pakilti, bet turime tokią idėją pasiekti Vaserkupės gyvenvietę. Nidoje prasidėjo lietuvių sklandymas, o Vaserkupėje yra toks kalnas, kur prasidėjo vokiečių sklandymas.
Su bičiuliais pilotais Algirdu Šimoliūnu, Ignu Bitinaičiu turime daug planų ir, jei kam įdomu prisidėti, kviečiame. Turime planų skristi ir dviviečiais sklandytuvais tam tikrais etapais, pasiimti ir keleivių. Žinoma, mes būtume atsakingieji pilotai, bet ir tie, kurie skristų su mumis, nesėdėtų rankų sudėję ir nekasytų galvos – jiems tektų atlikti konkrečias užduotis.
Apskritai kviečiu žmones išbandyti sklandymą, tai yra išskirtinis sportas Lietuvoje, kokybės požiūriu toks pat kaip krepšinis. Lietuva yra aštunta pagal pasaulinius reitingus šioje sporto srityje.
– Ar jūsų garaže dar telpa automobilis, ar tik sklandymo įranga?
– Pirmiausia sklandytuvo į garažą neįkiši, tuo labiau kad Vilniuje gyvenu bute, garažo neturiu. Bet automobilis man yra labai svarbus aparatas ir kaip tik dabar pradėjau vairuoti hibridinį „Toyota Prius Prime“.
Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau jo valdymas man primena sklandytuvą – tenka strateguoti savo kelionę, tausoti energiją. Tai netikėtas man pačiam automobilis, bet kuo toliau, tuo labiau jis patinka.
– Bet gatvėmis, matyt, neskraidote?
– Ne. Nesu lėtapėdis, bet nelakstau, paisau taisyklių. Turiu prisipažinti, kad galbūt ne visuomet važiuoju 50 kilometrų per valandą greičiu, kartais keliais kilometrais viršiju leistiną greitį, bet bent jau sąmoningai tikrai nevažiuoju greičiau. Manau, kad mes galime atrasti ir įdomesnių saviraiškos priemonių, negu aukodami saugumą kelyje, siekdami sau ar kažkam įrodyti, koks neva kietas esu ir kaip man visur – iki kelių.
– Vyrams gyvenime paprastai svarbūs automobiliai. O jūsų akys dažniau krypsta į tai, ką kiti kelyje vairuoja, ar į dangų – kuo kiti skraido?
– Ir į dangų, ir į kelią. Manau, kiekvienam normaliam vyrui žirgas visais laikais buvo padėties visuomenėje ženklas, tam tikro išgyvenimo būtinybė. Skaičiau vieno reklamos guru straipsnį, kuriame jis teigė, kad mes nevairuojame automobilio – mes jį dėvime. Manau, tai labai teisinga, nes dažnai renkamės automobilį norėdami ką nors pabrėžti, įrodyti sau ar kitiems.
Juk tiek važiuojant 5 klasės BMW, tiek „Bentley“ važiavimo kokybė vienoda, bet gatvėje šių dviejų automobilių kaina ir įvaizdis visiškai skirtingi.
– Kokių automobilių esate turėjęs?
– Oi, daugybę. Vienas įdomiausių, kurį turėjau Kanadoje, buvo 1975-ųjų „Dodge Dart“.
Tai buvo aukšta klasė, dviduris ir sportinis tų laikų automobilis su, rodos, 5 litrų karbiuratoriniu varikliu. Dar ir dabar turiu klasikinį džipą – 1988 metų „Mitsubishi Pajero“, bet, manau, reikės kam nors jį perleisti į geras rankas, nes negaliu jam suteikti tiek priežiūros, kiek reikėtų. Tai nuostabus, puikiai važiuojantis automobilis.
Iš tiesų esu vairavęs įvairius automobilius, nemažai jų buvo tiesiog kasdieniai. Žinoma, iki „Porsche“ ar „Bentley“ mano talentas netraukia, mano egzotika – kitokia.
