Motociklų pramonė – svarbi ekonomikos grandis Europoje
Italijos madų sostine tituluojamame Milane vyko 79 – oji paroda „EICMA“, skirta visiems motociklų ir dviračių entuziastams. Po COVID-19 pandemijos atsigaunantis renginys, nepaisant sumažėjusio dalyvių būrio, nekeičia savo formato – vyksta šešias dienas – dvi iš jų skirtos tik žurnalistams ir verslininkams, o likusios keturios visiems entuziastams.
Ekonominės priežastys šiam renginiui vykti labai aiškios – praėjusiais, 2021 – aisias metais, Italijoje parduota daugiausia naujų motociklų ir motorolerių visoje Europoje – daugiau kaip 270 tūkst. Antroje vietoje rikiuojasi Prancūzija (apie 207 tūkst.), trečioje Vokietija (beveik 200 tūkst.), ketvirtoje Ispanija (166 tūkst.), o penketuką užbaigia Jungtinė Karalystė (107 tūkst.).
Italai taip pat suskaičiavo, kad Europoje motociklų gamintojai ir prekybininkai 2019 – aisiais sukūrė 36 mlrd. eurų apyvartos, iš kurių 9 mlrd., – t. y. 25 proc. atiteko Italijai. Šis sektorius Europoje įdarbina 290 tūkst. žmonių, dar 60 tūkst. žmonių Europoje dirba motociklizmo aksesuarų gamybos įmonėse.
Jeigu skaičiuotume įvairių motociklizmui reikalingų aksesuarų pardavimus – šalmai, aprangos detalės, tai šio sektoriaus apyvarta siekė 7,2 mlrd. eurų. Čia vėl pirmavo italai. Apeninų pusiasalyje motociklizmo aksesuarų pardavėjai sukūrė 29 proc. visos Europos apyvartos.
Laiko taupymas ir ekologija
Parodos metu itin įdomų tyrimą pristatė FEMA (Europos motociklininkų asociacijų federacija). Jos ekspertai ištyrė, kiek kaikuriuose Europos didmiesčiuose sutaupoma laiko ir degalų, jeigu vietoje automobilio, kelionei pasirenkamas motociklas.
Pavyzdžiui, Romoje įveikti tokį patį atstumą viešuoju transportu reikėtų 54 min., dviračiu – 47 min., automobiliu – 45 min., o motociklu ar motoroleriu – 34 min. Tyrimas buvo atliktas Italijoje, Prancūzijoje, Kipre, Rumunijoje ir Olandijoje. Tik viename mieste Prancūzijoje – Nantes, greičiausias būdas įveikti atstumą buvo su dviračiu, visuose kituose miestuose kelionė motociklu buvo trečdaliu trumpesnė nei kelionė automobiliu.
Jeigu 5 proc. Romos vairuotojų persėstų iš automobilių į motociklus, tai per metus būtų sutaupyta 58 mln. eurų, skirtų degalams, automobilio kelionei sugaišto laiko sąnaudos įvertintos beveik 46 mln. eurų., o į aplinką neišmesto anglies dvideginio vertė – 3,8 mln. eurų.
Į ikikovidinius laikus dar nesugrįžo
Bet dabar grįžkime nuo ekonominių skaičiavimų prie parodos. Praėjusiais metais, kai COVID-19 baimė pasaulyje buvo didesnė, „EICMA“ buvo niūresnė. Ne tik dėl to, kad parodos lankytojų ir dalyvių šypsenas reikėjo slėpti po kaukėmis, tačiau ir dėl to, kad parodos dalyvių stendai buvo labai erdvūs, sakyčiau dirbtinai išsplėsti, bandant sukurti įspūdį, kad šešiuose pavilijonuose vykstanti paroda gausi dalyvių.
Šiemet to jausmo buvo mažiau, tačiau, lyginant su 2019 – aisiais, paskutiniais metais iki COVID-19, paroda savo jėgos dar neatgavo. Joje vis dar nebuvo BMW, KTM, „Harley – Davidson“, tačiau sugrįžo „Ducati“, „Indian“.
Sugrįžo ir gausus būrys kinų, kurių gretos, vėl gi dėl to paties COVID-19, pernai buvo labai retos. Šiemet parodoje jų buvo daug. Parodoje puikiai matyti, kaip vyksta niekaip nedangstomas pramoninis šnipinėjimas. Kinai tiesiog atvirai, nieko neslėpdami, filmuoja ir fotografuoja iki smulkiausių detalių Europos ar JAV gamintojų motociklų modelius ir jų detales, o kitąmet toje pačioje „EICMA“ parodoje pristatys kažkur labai matytą, bet ne visai tokį patį, motociklo ar motorolerio modelį. Žinoma, jis bus gerokai pigesnis. Žinoma, jo variklio galingumas, greičiausiai, neviršys 600 kub.cm. Europa stumiama į antrą planą
Parodos organizatoriai skelbia, kad „EICMA“ parodoje šiemet apie 1300 dalyvių. Galite tik spėti, iš kurios šalies jų daugiausia. Taip – Kinijos, nors vėliavų prie įėjimo būtų galima pakabinti 45. Skaudu pripažinti, bet būtent Kinijos gamintojai ima diktuoti madas šioje rinkoje.
Ką tai reiškia europiečiams ir mums lietuviams? Mokykimės pamiršti motociklus su litro varikliu. 650 kub.cm. ar šiek tiek galingesnis variklis yra maksimumas motocikluose atkeliavusiuose iš rytų. Galingiausią kol kas montuoja CFMOTO – 800 kub.cm., tačiau likusieji, spėju, ties tais minėtais 650 ir apsistos.
Variklių galingumai iki 650 kub.cm. galės būti gana įvairūs – intervalais po 50 ar 100 kub.cm. Tokiuose didmiesčiuose kaip Pekinas, Delis, Hon Kongas ir visuose kituose megapuoliuose, esančiuose rytuose, motociklo su 300 kub.cm. varikliu judėjimui nesibaigiančiose spūstyse visiškai pakanka, nes tai susisiekimo priemonė, skirtingai nei daugumai pirkėjų į šiaurę nuo Italijos.
Pripažinkime, kad dauguma motociklų ar motorolerių pirkėjų Lietuvoje yra ne tie, kurie šia transporto priemone naudojasi kasdieniam susisiekimui, o tam, kad savaitgalį su draugais apsuktų gražęsnį ratuką. Kol tai nepasikeis, vertinti motociklų su silpnesniais varikliais nepradėsime, tačiau, laikui bėgant, šį įprotį išugdys motociklų gamintojai, kurie galingesnių nei litro variklių pirkėjams nesiūlys.
Čia galvoje neturėkime adventure klasės motociklų, kur Lietuvoje pirmauja beveik 1.3 litro BMW GS‘ai. Kalba sukasi apie motociklus patogius važinėti mieste. Net ir toje pačioje adventure klasėje variklių galingumai mažėja. „Honda“ pradoje Milane pristate naująjį „Transalp“. Jis 750 kub.cm. Žinoma, viena priežasčių griežtėjantys taršos reikalavimai, tačiau dar viena – didžiavimasis variklio dydžiu tarp kojų jau nebe esminis svertas renkantis motociklą. Jei nekalbėtume apie limuziną tarp motociklų „Honda Goldwing“. Jis vis ar „Honda“ gamoje.
Čioperių mirtis artėja
Variklių mažėjimo tendencija dar tolima ir „Indian“. Vienintelis stendas, kuriame tradicinio baikerių gyvenimo suvokimo šalininkai atras motociklą baikeriui. Baikerį dauguma mūsų vis dar įsivaizduoja kaip stambų vyrą su ilga barzda, šiokiu tokiu pilveliu alui, daug odos ir chromo ant motociklo, kuris sveria maždaug 350 kg ir daugiau. Vienintelis „Indian Scout“ yra vos litro.
Visi kiti pateisina motociklo, kuriuo gali pravažiuoti „Route 66“ įvaizdį. Belieka tik spėti, kada „Indian“ nuspręs sukurti elektrinį čioperį. Gerą piktą gatvės motociklą „FTR 1200“ jie turi. Taigi arba laukiame elektrinių naujienų arba užsispyrusio konservatyvizmo pristatant kažką riebaus benzininio.
Beje, dar vienas motociklų prognozės ženklas – čioperiai ar vadinamieji kruizeriai savo vietas užleidžiai gatvės, o gal net labiau klasikiniams-gatvės motociklams, adventure ar kelioniniams motociklams. Nė vieno klasikinio čioperio neberasite „Moto Guzzi“, „Yamaha“, „Honda“, „Kawasaki“, „Suzuki“ stende. „Honda“ turi savo „Rebel“, „Yamha“ – „Bolt“, tačiau tai lyg tos čioperių praeities likučiai, nes dabar vieta klasikinio stiliaus motociklams ir nuotykių gerbėjams. Tai nėra vien tik gerai.
Tiek vadinamieji street‘ai tiek adventure motociklai yra aukštesni, o tai nieko gero nežada visiems mažesniems vairuotojams, kurie motociklo stabilumą sustojus turės užtikrinti į žemę remdamiesi kojų pirštų galiukais. Belieka tikėtis, kad bent keletas gamintojų savo modelių gamoje paliks vietos ir čioperiams arba bent kažkam panašiems į juos.
Jos didenybė elektra
Kiekvienas naujų motociklų pardavėjams dabar jums patvirtins, kad vienas pirmųjų klausimų iš pirkėjų – kokio dyžio LCD ekranas bus motociklo prietaisų skydelyje, ar prie jo bus galima prijungti telefoną ir t.t. Tad senovinius ciferblatus motocikluose ir motoroleriuose keičia ekranai.
Vertinanat, kad automobilių gamintojai dabar susiduria su nemenkais įvairių lustų ir elektronikos detalių trūkumais, o dėl jų reikia naujos transporto priemonės laukti, pavyzdžiui, metus ar daugiau, motociklų pirkėjams tai nežada nieko gero.
Elektra apskritai yra raktinis žodis kalbant apie daugelio transporto priemonių ateitį. Kol kas visi didieji motociklų gamintojai laikosi vidaus degimo jėgainių savo galingesniems modeliams, tačiau kiekvienas jų miestui skirtų motorolerių gamoje turi vieną ar kelis elektrinius motorolerius. Elektrinės jėgainės spraudžiasi ir tarp viejų ratų. Čia vėl gi užsukime į kinų stendus.
Ne vienas gamintojas, pristatydamas, savo modelius siūlo ne tik elektrinius motorolerius, tačiau ir akumuliatorių pakrovimo-mainų sistemas, kur tereikia privažiavus su kokiu nors „Horwin“, „Niu“ ar dar kokiu panašaus vardo egzemplioriu, vieną akumuliatorių palikti krautis už tam tikrą mokestį, o kitą pasiimti jau pakrautą ir toliau tęsti kelionę.
Elektros į didesnius motociklus senieji motociklų gamintojai dar nepasirengę diegti, nors pirmųjų kregždžių jau yra – italų „Piaggio Group“ priklausanti „Aprilia“ pristatė elektrinį supermoto stiliaus motociklą, tačiau amerikiečiai „ZERO“, kurie siūlo vien tik elektrinius motociklus, sako, kad motociklų elektrifikavimas – neišvengiamas ir jie puikiausias to įrodymas.
Parodoje „ZERO“ pristatė kelioninį adventure klasės motociklą ir taip, galime, sakyti pilnai išbaigė savo siūlomų modelių gamą. „ZERO“, kaip ir italų „Energica“ yra vieni tų retų motociklų gamintojų , kurie siūlo greito krovimo galimybę motociklų akumuliatoriams krauti, nes didžioji dauguma elektrinių motorolerių akumuliatorių vis dar įkraunami tiesiog nuo paprastos elektros rozetės.
Keičiasi mobilumo mieste samprata
Dar viena išvada po 2021-ųjų ir 2022-ųjų „EICMA“ parodų – besikeičiantis požiūris į mobilumą mieste. Visi supranta, kad ateities transporto priemonė judėjimui mieste – elektrinė, tačiau kokia ji? COVID-19 pandemija visus stumtelėjo prie individualių transporto priemonių. Išaugo dviračių pardavimai, savo pozicijas miestuose įtvirtino elektriniai paspirtukai.
Itin stipriai šioje parodoje pasirodė ir elektrinių dviračių gamintojai, vartotojams siūlantys dviračius, kurių greitis siekia iki 40 km/val. Ką tai gali reikšti? Dviratis ir elektrinis paspirtukas kesinasi į mažiausiųjų motorolerių, kurių galingumas neviršija 50 kub.cm., o maksimalus grietis 45 km/val. gretas. Spėčiau, kad jie turi galvoti, kaip išlaikyti pirkėją. Kodėl? Vidutinis transporto priemonių judėjimo greitis mieste piko metu apie 30 km/val. Elektrinis dviratis tokį greitį pasiekia ir jį viršija.
Tam, kad vairuotumei elektrinį dviratį, nereikia galvoti, kur jį saugiai priparkuosi atvažiavęs į darbą ar grįžęs namo į daugiabutį – gali pastatyti rusyje, užsinešti į balkoną ir t. t. Valdyti jį moka visi, kas išmoko važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų. Su motoroleriu, deja, tai negalioja.
Važiuojantieji elektriniai dviračiais gali išnaudoti daugiau infrastruktūros – važiuoti dviračių taku, pervažiuoti į bendrą eismą važiuojamojoje dalyje su trasnporto srautu, net ir važiuoti šaligatviais. Nei motociklas, nei motoroleris to pasiūlyti negali. Tą jaučia net ir tokie motociklų gamintojai gigantai, kaip „Kawasaki“, „Yamaha“, „Aprilia“ ir kt., kurie savo stenduose taip pat sėkmingai pirkėjams pristatinėja elektrinius dviračius ar paspirtukus.
Gamintojų mąstymas ir filosofija, matyt, suka tokia linkme, kad pirkėjui judėjimui mieste siūlomas lengvas, kuo mažiau įpareigojantis transportas – elektrinis dviratis, paspirtukas ar motoroleris, o išsprendus susisiekimo mieste klausimą, motociklų modelių gamoje nebereikia vietos tiesiog street kategorijos motociklams.
Gatviniai motociklai vis labiau pateikiami kaip stiliaus dalis, su galimomis stilsitinėmis modifikacijomis – scrambler‘iai, klasikinio tipo motociklai gal net bobber‘iai ir tuomet tie, su kuriais galima leistis į tolimesnes keliones tiek asfaltu, tiek žvyru. Išvada peršasi viena, kad gyvename žmogaus supratimo apie mobilumą virsmo pradžios metu ir, spėju, kad po gero dešimtmečio į judėjimą miestuose ir tarp jų nebekalbėsime triukšmo apie siaurinamas gatves fone.
