– Ką dabar vairuojate? – paklausėme A.Širinskienės.
– Šiuo metu turiu miesto visureigį, o per savo vairavimo karjerą esu pakeitusi nemažai įvairių markių ir modelių automobilių. Kai dar tik mokiausi vairuoti, pirmus metus pirkau pigesnius automobilius.
Apskritai vairuoju nemažai, per metus nuvažiuoju 45–50 tūkst. kilometrų. Bet, matyt, kiekvienas Seimo narys gali tiek susukti važinėdamas pas savo rinkėjus, ypač jei gyvena labiau nutolusioje vietovėje.
Man iki namų tenka važiuoti daugiau kaip 100 kilometrų, tad jų tenka įveikti daug.
– Visureigis geriausiai atitinka dabartinius jūsų poreikius?
– Iš tiesų tokį automobilį įsigyti privertė šeima. Iš pradžių turėjau mikroautomobilį, juo buvo patogu važinėti mieste. Kai dirbau universitete ir automobilių aikštelė būdavo pristatyta studentų automobilių, buvo didžiulis privalumas palikti savo mažą automobilį net ir nedideliame plyšelyje.
Kai rinkausi kitą automobilį, sulaukiau savo šeimos narių draudimo – man buvo pasakyta, kad reikia ieškoti šiek tiek didesnio ir galbūt saugesnio.
Taigi teko priprasti vairuoti talpesnį, tikrai nebuvo lengva iš mažiuko automobilio persėsti į dramblį. Bet pripratau ir tikrai nesiskundžiu.
– Jūsų vyras Arvydas turėjo automobilių remonto dirbtuves, tad gerai žino transporto priemones ir jų ypatybes. Kiek jūsų pasirinkimą, ką vairuoti, lemia jo žodis? Pagal kokius kriterijus renkatės transporto priemonę?
– Aš pati renkuosi automobilį, mano vyras tik kartais drausdamas pareiškia nuomonę šiais klausimais. O kriterijų nemažai: suvartojamas benzino kiekis, galimi nauji aplinkosauginiai mokesčiai.
Juk jei automobilis perkamas apynaujis ar naujas, jis – ne vieniems metams. Be abejo, svarbus ir patogumas, pravažumas. Man tenka daug važinėti rajono keliais, kurie kartais būna labai prastos būklės.
– Kas vairuoja dažniau: jūs ar vyras?
– Aš, nebent būna pramoginės kelionės, į kurias važiuojame kartu. Bet tie kilometrai, kuriuos įveikiu, daugiausia nuvažiuoti mano, nes nėra kito pasirinkimo.
– Jums patinka vairuoti? Ką veikiate per tas ilgas keliones?
– Man smagu vairuoti, turiu tam silpnybę, o vairavimo laiką stengiuosi panaudoti prasmingai, juk važiuojant daugiau kaip 130 kilometrų namo galima daug ką nuveikti.
Kadangi automobilyje įdiegta laisvų rankų įranga, pašneku su visais namiškiais, draugais, kuriems kitu metu nelabai yra laiko.
Kurį laiką norėdama nepamiršti anglų kalbos klausydavausi garsinių knygų. Tai, manau, labai prasmingas laiko praleidimas, nes dažnai tam kito laisvo laiko neatrandu.
– Esate aktyvi sodininkė. Gal kada nors išbandėte ir kokią žemės ūkio techniką?
– Nebent savaeigę žoliapjovę. Juk gėlynų pakraščius reikia įveikti atsargiai. O didesnės technikos neteko išbandyti, bet kaip sodininkė naudojuosi automobiliu. Šią vasarą buvo nemažai ekspedicijų į kai kuriuos Lenkijos rožynus, kurie yra atokiai nuo turistinių vietų. Net rožininkai gerokai stebėjosi klausdami, kaip juos suradau, nes buvau pirmas lietuvis, kuris iki ten nusikasė. Taip suderinu ir pomėgį vairuoti, ir sodininkystę.
– Kaip jūs tuos pirkinius parsigabenate į Lietuvą? Juk vežti rožes rizikinga – nesunku suplėšyti sėdynes.
– Automobilio sėdynės susilanksto ir tada salone daug vietos, galima parsivežti nemažai augalų.
Yra buvę ir kuriozinių situacijų, kai vos pavyko sutalpinti augalus, nes kai kurie buvo gerokai ilgesni už automobilį. Pavyzdžiui, kartą teko lankstyti beržo šakas ties priekiniu langu, kad netrukdytų vairuoti.
Vežiausi iš vieno medelyno purpurinį beržą ir jį sutalpinau į mikroautomobilį. Laimė, beržas yra lankstus, tad pavyko jį saugiai parsivežti. Bet pardavėjai buvo priblokšti vaizdo, mėgino aiškinti, kad tokio augalo niekaip nesutalpinsiu. Bet man pavyko!
– Sodininkės patirtis?
– Juk žinai medžio lankstumą, o ypač lankstūs jauni augalai. Tad beržai visai neblogai transportuojami.
– Taigi darbo dienomis su jumis keliauja dokumentai, o savaitgaliais – ūkyje ir sodininkystėje reikalingi įnagiai bei augalai?
– Visko būna. Paprastai kasmet po du tris kartus vykstu į Lenkijos medelynus. Iš pradžių sodininkai mėgina pirkti bet ką, o vėliau pradeda rinktis supratę, kad visko kieme nesutalpinsi. Norint turėti iš ko rinktis, kartais reikia pavažiuoti ir toliau.
– Ar norėtumėte kada nors turėti asmeninį vairuotoją, kad jus visur vežiotų, o jūs galėtumėte rūpintis tik augalų paieška?
– Man taip būtų sunku. Aš ir dabar galiu išsikviesti vairuotoją, o praėjusią kadenciją eidama Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pareigas turėjau dar daugiau galimybių dėl automobilio ir vairuotojo, bet retai tuo naudodavausi.
Vyrai iš Seimo automobilių parko pykdavo, net priekaištaudavo, kad retai juos kviečiuosi, bet man išties smagiau vairuoti pačiai. Paprastai į juos kreipdavausi tik tuomet, kai matydavau, kad kelionė tolima, arba žiemą, kai būdavo slidu. Tuomet saugiau būti vežamai profesionalaus vairuotojo.
– Ar kelyje jus atpažįsta kiti vairuotojai? Kokios reakcijos sulaukiate?
– Būna, kad atsisukę pažiūri. Bet tai būdinga ne tik kelyje, bet ir kitose vietose. Piktų replikų ar šauksmų neteko išgirsti, daugiau – smalsių žvilgsnių. Tai natūralu, juk kai matai žmogų per televiziją, atpažįsti ir gatvėje. Man pačiai kartais taip nutinka su žinomais veidais, dainininkais, kai atrodo, kad kažkur matei vieną ar kitą žmogų, galvoje mėgini atsisukti juostelę.
– Kokia esate vairuotoja? Ar turite savo vairavimo filosofiją?
– Stengiuosi vairuoti atsargiai, norisi nesukelti eismo įvykių ir neturėti papildomų skandalų. Be abejo, tokį atsargumą išsiugdo visi politikai. Nevairuoju agresyviai, matyt, ne tas amžius, jau ne paauglystė. Matyt, ne toks ir mano būdas. O apskritai kalbant man nepatinka, kai kiti vairuotojai užlenda ir tenka staigiai stabdyti. Kadangi nemažai vairuoju, galiu pasidžiaugti, kad chuliganiško vairavimo apraiškų Lietuvoje sumažėjo, mes pradedame atrodyti kaip kitos Europos šalys, kuriose vairuotojai važiuoja pavyzdingai. Mane tai labai džiugina.
– Ar kaip teisininkė matote daug neteisybės kelyje? Kaip, jūsų akimis, vairuoja mūsų tautiečiai?
– Kartais matyti jaunų vairuotojų įgūdžių trūkumas, ypač prasidėjus mokslo metams. Tie įgūdžiai įgaunami, juk visi kažkada pirmą kartą į kelią išvažiavome.
O kalbant apie teisines problemas, manau, kad bent jau didžiuosiuose miestuose yra bėdų dėl paspirtukininkų ir kitų eismo dalyvių, kurie juda greičiau nei pėsčiųjų srautas.
Dėl to galima rimtai sužaloti kitus, taigi su kolega Juliumi Sabatausku Seime esame įregistravę įstatymo projektą, jau pamažu prasideda diskusijos dėl jo. Faktiškai visos Europos valstybės tai jau yra susireguliavusios, tuomet ir eismo įvykių būna mažiau. Tikiuosi, kad ir mums pavyks tai padaryti.
