S. Paltanavičius: važiuojant galima suprasti, kur yra brakonierių, o kur – ne

Selemonas Paltanavičius (67 m.) bemaž 50 metų įspūdingus gamtos vaizdus ir laukinius gyvūnus įamžina užsimaskavęs slėptuvėse arba palapinėse, o pastaruoju metu tam puikiausia vieta tapo ir automobilis. „Daugelis paukščių ir žvėrių jau nebekreipia dėmesio į mašinas. Fotografui tai – tarsi išsipildžiusi svajonė“, – atskleidė žinomas gamtininkas, knygų autorius ir fotografas.

Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br> S.Paltanavičiaus nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ištreniruota gamtininko ir fotografo akis S.Paltanavičiui padeda lengviau sumedžioti įspūdingų kadrų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

2023-03-18 13:20, atnaujinta 2023-03-20 14:22

Vis dėlto gamtininkas negali suprasti skirtumo tarp to, kaip kartais į automobilius reaguoja tam tikri žvėrys Lietuvoje ir Vakarų šalyse.

„Pavyzdžiui, Europoje automobiliu priartėjus ir sustojus prie, tarkim, stirnos ar elnio jie į tave tik pažiūri, bet mažai kreipia dėmesio ir niekur nebėga. Kartą važinėjome Danijoje, už 20 metrų mačiau lesiojančias gerves, kurios sustojus mūsų automobiliui net nepakėlė galvų.

Kai Lietuvoje mašina priartėji prie gyvūnų, jie dažnai būna įsitempę ir skuodžia tolyn. Pažįstamas gamtos apsaugos inspektorius daugybę metų dirbo Lietuvos vidurio rajone ir man sakydavo: „Važiuodamas jau žinau, kur yra brakonierių, o kur – ne.“ O juk žvėrys nieko be priežasties nedaro. Jei gyvūnas ko nors bijo, tam yra atsakymas“, – akcentavo gamtininkas.

– Pastaraisiais metais Lietuva dažnai jus matė plaukiojantį upėmis tai Lietuvoje, tai užsienyje. Ką daryti jums smagiau – vairuoti ar plaukti? – paklausiau S.Paltanavičiaus.

– Vairuoti man patinka, nors nekeliauju labai ilgų atstumų. Į gamtą mėgstu važiuoti vienas, susikrovęs visą savo fotoaparatūrą į keturiais ratais varomą „Toyota RAV4“.

O plaukiant potyriai visai kiti. Lietuvoje ne visi nuo upės yra matę tą patį kraštovaizdį, kurį mato eidami ar važiuodami keliais. Pavyzdžiui, važiuojantys Šilutės arba Jurbarko link pro Panemunę įpratę spoksoti į Nemuną, bet plaukdamas Nemunu pamatai visai kitą pasaulį, atsiveria kiti vaizdai. Čia lyg du kartus įbristi į tą pačią upę – abu kartai bus skirtingi.

Jei Lietuvoje būtų galimybė keliauti vandens keliais, jie būtų išplėtoti, mielai retkarčiais plaukčiau nuo Druskininkų iki Kauno. Dabar vis mažiau yra plaukiojančių baidarėmis arba tas plaukimas yra pramoginis, kai nuplaukę 10 ar 15 kilometrų upe žmonės palieka krante baidares ir eina savais keliais.

Aš esu iš tos kartos, kai, būdami studentai, turėdavome surenkamas baidares, kurios dar ir pašėlusiai daug sverdavo. Taigi jas ilgai nešdavomės, keliaudavome traukiniais, susirinkdavome ir leisdavomės žemyn upėmis. Esu išplaukiojęs Lietuvos upes. Kažin kiek dabar yra tokių lietuvių, kurie būtų išplaukioję visą Šventąją, Dubysą ar Nevėžį?

– Ko trūksta, kad lietuviai pradėtų masiškai plaukioti?

– Kad taip nutiks, atmesti negalima niekada. Mes vylėmės, kad po 2015-ųjų „Nacionalinės ekspedicijos“, kai kurėnu – mediniu laivu – plaukėme nuo Kauno iki Klaipėdos, pratrūks tie plaukiojimai. Daug filmavome, pasakojome apie laivybą Lietuvoje. Šiek tiek aktyvesnių plaukiojimų po mūsų parodyto projekto buvo, bet nedaug. Matyt, lietuvių kraujyje nėra užprogramuoto troškimo plaukioti, galbūt labiau esame sausumos žmonės.

– Europa nori, kad visi greičiau persėstume į elektromobilius. Jūsų, gamtininko, noriu pasiteirauti – gamtai tai būtų geriau ar blogiau? Viena vertus, važiuodami neterštume gamtos, kita vertus, žvėrims tokie automobiliai per tylūs?

– Kad elektromobilis yra gėris, žinoma, nepaneigsi. Bet aš dar neturiu atsakymo, kaip pavyks masiškai ir sėkmingai utilizuoti visas baterijas.

Jūs teisus dėl grėsmės, kad tokie automobiliai važiuoja labai tyliai, – ir tai pavojinga ne tik žvėrims, bet ir pėstiesiems. Ne visų gyvūnų rega gera, todėl labiausiai jie orientuojasi pagal garsą. Juk net matydamas mašiną gyvūnas nesupranta, ar ji atvažiuoja 60, ar 100 kilometrų per valandą greičiu.

Pirmomis birželio dienomis pasaulį išvydęs stirniukas vasaros pabaigoje jau stovės prie kelio. Jei greitai, be garso skuos automobilis, gali būti, kad kol jis priartės, stirniukas dusyk nuleis galvą nusiskabyti žolytės, paskui, net matydamas mašiną, nesupras, koks atstumas liko iki jos, ir didžiausiu šuoliu bandys peršokti į kitą kelio pusę.

Kodėl gyvūnai tokiais atvejais nešoka atgal? Į šitą klausimą niekas negali atsakyti. Manoma, kad galbūt automobilį supranta kaip priešą, pavojų, ir nori pranerti pro jį. Dėl to keliuose įvyksta susidūrimų.

– Per metus Lietuvoje užregistruojama apie pusantro tūkstančio automobilių susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje yra daugybė gyvūnų? O gal daugybė žioplų, pro miškingas vietoves neatidžiai skubančių vairuotojų?

– Jūsų įvardytas skaičius yra užregistruotų atvejų, kai padaryta kokia nors žala. O kiek tokių susidūrimų niekur neužfiksuota? Maža to, mes dažnai nurašome smulkiuosius gyvūnus – lapes, kiškius, voveres, kiaunes. O kaip dėl paukščių? Juk ir jų keliuose žūva tikrai labai daug.

Prieš 18 metų Vokietijoje buvo suskaičiuota 300 tūkstančių tokių susidūrimų per metus.

Kai buvau paauglys, savo tėviškėje vaikščiodavau Kauno–Marijampolės plentu. Mane po pamokų paleisdavo autobusas ir apie kilometrą dar turėdavau eiti. Taigi kulniuodamas iš mokyklos per metus surinkdavau iki 100 žuvusių paukščių – karklažvirblių, dagilių, žaliukių, žvirblinių pelėdų, brastinių tilvikų... Eidavau tik vieną kilometrą, bet kiek paukščių per metus! Žinoma, ten pravažiuodavo ir daugybė mašinų.

– Kaip susidūrimų su gyvūnais ir kitų skaudžių eismo įvykių jums padeda išvengti per dešimtmečius įgyta patirtis, domėjimasis gamta? Greičiausiai pagal atpažįstamas vietoves žinote, kokių pakeleivių tikėtis iš miško?

– Žinoma. Važiuodamas per pušynus kur nors nuo Merkinės Druskininkų link visada žinau, kad ten žvėrių tankumas daug mažesnis nei, pavyzdžiui, Panevėžio ar Tauragės miškuose. Be to, būna skirtumų ir tarp miško praregimumo. Juk gali net ir už 80 metrų pamatyti briedį, jei jis bėga pušyne.

Bet nereikėtų pamiršti, kad tame pušyne auga penki išsikeroję kadagiai, už kurių prie pat kelio gali stovėti briedė su jaunikliais. Jie gali neišgirsti važiuojančio elektromobilio. Net jei briedė ir perbėgs kelią, iš paskos tik po kurio laiko gali pasileisti jos jaunikliai.

Jei kelią perbėgo viena stirna, kuo greičiau stabdyk automobilį, nes dažniausiai būna jų pulkelis ir tuoj bėgs daugiau. Su šernais irgi panašiai. Rytų Lietuvoje, keliaujant iš Molėtų į Labanorą ar Ignaliną, kelias siauras, kalvotas, pavojinga ir dėl automobilių, ir dėl žvėrių.

Būna, kad išgirstu, jog jei šalia kelio bus gyvūnas, žibės jo akys. O kodėl jos turi žibėti? Dažnai jos žibės tik tuomet, jei gyvūnas žiūrės tiesiai, kai į akis tiesiai pateks šviesa. Galite atlikti eksperimentą. Jei išėję vasaros naktį į mišką su savimi turėsite žibintą ir juo pašviesite, nieko nematysite. Bet jei pasiimsite galingesnį žibintą su siauru spinduliu ir jį prisidėsite prie smilkinio, kad žibintas šviestų jūsų akių lygyje, tuomet pamatysite, kiek daug šviečia vorų, drugių, žvėrių akių!

Nereikėtų pamiršti ir to, kad nuo rudens iki pavasario elninių žvėrių ar šernų kailis yra žieminis, neryškus, blukus, visai neatspindi šviesos. Taigi net šviesdamas automobilio ilgosiomis šviesomis iš tolo žvėries nepamatysi, tam reikia pasiruošti.

– Dažniausiai laukiniai gyvūnai bėga nuo automobilių, bet yra ir priešingų atvejų. Štai vasarą poilsiautojai Neringoje kvatojasi išvydę reketininku jau pramintą lapiuką, kuris tupi šalia pagrindinio kelio, laukia maisto, o sustoję vairuotojai jį fotografuoja ir šeria tuo, ką turi. Kaip vertinti tokį žmonių elgesį?

– Lapiukas Neringoje – žmonių sugadintas gyvūnas. Žmonių poilsiavimo sezonas trunka kelis mėnesius, vėliau jie susikrauna daiktus ir išvažiuoja. O tas lapiukas yra pratęs sėdėti prie kelio ir laukti, kada tie gerieji dėdės ir tetos atvažiuos ir ką nors atveš. Dažniausiai tokių lapiukų likimas negailestingas – jie žūva po ratais, nes praranda baimę, neapskaičiuoja pavojų.

Kažkada taip buvo Preilos apylinkėse su šernais – kažkas juos pašėrė ir jie pradėjo terorizuoti žmones – puolė braižyti vairuotojų automobilių, kandžioti vaikų. Tada visi pradėjo skųstis – kokie pavojingi žvėrys! Viskas baigėsi tuo, kad tie šernai buvo sumedžioti.

Kur slypi priežastis? Mumyse! Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniuose parkuose draudžiama neštis bet kokį maistą, netgi palikti palapinėse. Kitu atveju vėliau negalėtum įkelti kojos į bet kokią saugomą teritoriją.

– Jau prasidėjo pavasario sezonas, tad vairuotojams priminkite su tuo susijusius iššūkius keliuose.

– Pavasaris gamtoje jau prasidėjo, paukščiai gieda, daug kur grįžta gervės. Dar savaitė kita, ir viskas pratrūks. Neužmirškime, kad prasidės žiemojančių žvėrių persigrupavimas, – briedžiai keliaus iš pušynų, kur jiems buvo geriausias maistas žiemą, į kitokius miškus. Stirnos, elniai – taip pat.

Turime žinoti, kad gyvūnai gamtoje visuomet juda. Nors stirnų populiacija Lietuvoje gausi, nėra tokia jau pavojinga. Jos pavojingos tiems, kurie važinėja neatsargiai, nekreipia dėmesio į greičio ribojimus.

Man atrodo, kad visai nesvarbu, kuris metų laikas, visuomet turime būti labai atidūs, ypač kai pradeda temti, – tuomet daugelis stambiųjų gyvūnų tampa aktyvūs. Jeigu yra kelias ir mes juo važiuojame, tikriausiai per tą patį kelią eis ir žvėrys.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.