– Kokiu automobiliu važinėja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė? – paklausiau I.Ruginienės.
– Vairuoju jau daugiau kaip 20 metų ir visuose darbuose reikėjo automobilio. Dabar mano vairuojamas automobilis – tikra profsąjunginė mašina „Ford Mondeo“. Ji nėra nauja, jai daugiau kaip 13 metų. Maža to, tai universalo kėbulo tipo automobilis.
Kai atėjau dirbti į konfederaciją, nelabai supratau, kam reikia tokio didelio ir talpaus automobilio. Bet greitai paaiškėjo, kad toks sprendimas – dėl praktiškumo. Jau net neįsivaizduoju, koks automobilis galėtų atstoti šį, nes dirbant tokį darbą kaip mūsų reikia vežtis daug įvairių daiktų: palapinių, įvairiausių vėliavų, plakatų. Taigi mano vairuojamas automobilis pakelia tikrai didelį krūvį ir į jį galima sutalpinti daug daiktų.
– Ką apie darbuotoją gali pasakyti jo vairuojamas automobilis? Buvo laikai, kai viršininkai važinėjo kuo įmantresnėmis mašinomis, dabar, atrodo, turtingesni įmonių vadovai mieliau renkasi elektromobilius. Ką pati pastebite savo darbe?
– Dar yra tokių žmonių, kurių pagrindinė vertybė – prabangesnis ar spindintis daiktas.
Tai šiek tiek liūdina, nes, pavyzdžiui, man automobilis – tik darbo įrankis, dėl to didelės reikšmės jo markei, kainai aš neskiriu.
Man atrodo, kaip ir telefonas, kompiuteris ar kas kita, automobilis turi būti patogus darbo įrankis, pritaikytas žmogaus atliekamoms darbo funkcijoms. Mums, profesinei sąjungai, reikia talpesnio automobilio, kuriuo būtų patogu keliauti regioniniais keliukais. O išorės blizgesys mums nelabai rūpi.
Ankstesniais laikais išties sakydavo, kad reikia žiūrėti, kokiu automobiliu važinėja vadovas, – pagal tai buvo vertinama, ar jo verslas klesti, ar ne. Man atrodo, kad vadovai turėtų būti vertinami pagal įmonės veiklos sėkmę, o ne automobilį. Vertybių perskirstymas labai svarbus ir tikiuosi, kad ateityje turėsime vis daugiau vadovų, kurie daiktus laikys darbo įrankiais, o vertybės bus ne daiktai.
– Ar dažnai keliaujate po skirtingus Lietuvos regionus?
– Tikrai dažnai. Kiekviename regione yra įmonės ir įstaigos, kuriose yra profesinės sąjungos. Dėl to tenka apsukti ne vieną ratą, labai dažnai kartu dalyvaujame renginiuose, organizuojame nemokamas viešas konsultacijas darbo teisės klausimais.
– Matyt, dėl daugybės nuriedėtų kilometrų esate patyrusi vairuotoja?
– Stengiuosi vairuoti saugiai, bet neišvengiu akimirkų, kai reikia kur nors greičiau nuvykti, tuomet tenka šiek tiek spustelėti greičio paminą. Būna, kad vienas susitikimas veja kitą, todėl tenka paskubėti. Tai, žinoma, nėra gerai, bet kartais taip jau išpuola. Vis dėlto save priskiriu atsargesniems vairuotojams, nes man atrodo, kad kuo lėčiau ir atsargiau – tuo greičiau. Kol kas rimtesnių eismo įvykių nesu patyrusi ir tikiuosi ateityje nepatirti.
– Ar keliaujant kartu su šeima dažniau vairuojate jūs, ar vyras?
– Darbo metu vairuoju aš, o kai leidžiame laisvalaikį – vyras. Jam labai patinka vairuoti, o man patinka pailsėti.
– Kai taip gerai išmanote Lietuvos kelius, ar mėgstate nurodinėti, kur reikia važiuoti?
– Ne, bet kartais intuityviai, sėdėdama keleivio vietoje, stabdau bijodama, kad automobilis nespės sustoti. Gal taip nutinka ir kitiems vairuotojams, kai jie sėdi keleivio vietoje. Taigi iš tokių situacijų kartu su vyru pasijuokiame. O šiais laikais, kai turime tiek navigacijos priemonių, gali važiuoti atsipūtęs.
– Į kurį Lietuvos kraštą jums visuomet smagiausia nuvykti?
– Su šeima turime tradiciją keliauti ne į šalies didmiesčius, bet į mažesnius miestelius ar kaimus. Kiekvieną vasarą leidžiamės į turą po vieną ar kitą regioną, aplankome mažus miestelius. Lietuva labai graži, važiuodamas automobiliu gali grožėtis žydinčiomis gėlėmis, išpuoselėtais žmonių sklypais, lietuviai vis daugiau šypsosi. Be to, regionuose vyksta nuostabių renginių, kuriuos taip pat aplankome.
– Kur su šeima planuojate vykti šią vasarą?
– Automobiliu stengiamės aplankyti didžiąją dalį Lietuvos, praėjusią vasarą trumpam apsilankėme Telšiuose ir mums labai patiko.
Šią vasarą planuojame kelioms dienoms ten apsistoti, pasivažinėti po apylinkes. Dažniausiai neplanuotai pažiūrime į žemėlapį, kur dar nebuvome, ir savaitgaliais ten nukeliaujame.
– Kokių nuotykių ilgų kelionių metu esate patyrusi?
– Kartą teko įklimpti kaimo keliuke, niekaip nesisekė išvažiuoti. Džiugu, kad profesinių sąjungų bendruomenė yra kaip šeima – visi vieni kitiems padeda, todėl išstūmė ir mano vairuojamą automobilį. Atsimenu, kad vilkėjau šviesų paltą ir šviesius drabužius.
Po stūmimo namo grįžau ne tokiais šviesiais drabužiais, teko juos vežti į cheminę valyklą...
Tačiau tą dieną labai daug prisijuokėme. Gera būti tokioje bendruomenėje, kuri tau visuomet padeda, kai nutinka kokia nelaimė.
Tau tereikia paskambinti, ir atskuba pagalba. Greičiausiai tos pagalbos sulaukčiau kiekviename regione.
– Esu atkreipęs dėmesį, kad kitose Vakarų šalyse darbuotojai, gindami savo teises, yra linkę protestuoti ir automobiliais užkimšdami gatves. Lietuvoje tokią protesto formą aktyviau renkasi ūkininkai, kartais – taksi vairuotojai, tačiau nepastebiu, kad kitų profesijų atstovai savo automobiliais masiškai išvažiuotų į gatves. Ar mūsų šalyje protesto raiška yra kitokia nei užsienyje?
– Mes, skirtingai nuo prancūzų, neturime tokių tradicijų ir apskritai protestų kultūros. Dar nesame išbandę visų įmanomų būdų protestuoti. Nors, tiesą sakant, mūsų konfederacija ne kartą yra protestavusi automobiliais.
Šiuo metu kaip tik aktyviau diskutuojame apie protesto kultūrą, formas ir žmonių aktyvumą.
Mums nepagelbėjo pandemija, mat žmonės tapo mažai aktyvūs, skirtingai nei buvo prieš 10 ar 15 metų. Belgai, vokiečiai ir prancūzai protestuoja gerokai aktyviau.
Tikiuosi, ir mūsų žmonės nustos kentėti ir pradės aktyviai ginti savo teises. Nesvarbu, ar tai darytų automobiliu, ar rankose laikydami plakatus, svarbu turėti galimybę pasakyti savo nuomonę ir taip prisidėti prie teisių gynimo.
– Pati puikiai išmanote teisę, ar dažnai tenka dėl to diskutuoti su pareigūnais? O galbūt jie jums yra atlaidesni, nes tenka ginti ir juos, kartu dalyvauti protestuose?
– Mes draugaujame su pareigūnais, turime labai stiprią jų profesinę sąjungą. Man džiugu, kad jei rengiame kokią nors akciją, visuomet tai suderiname su pareigūnais, mat tenka sustabdyti eismą. Džiugu, kad vieni kitais labai pasitikime. Pareigūnai mums visuomet paaiškina taisykles, o mes jų laikomės. Niekad nėra buvę, kad pareigūnas pakeltų balsą ar nemandagiai kalbėtų.
