– Su šeima turite braškių ūkį, tad ką tenka vairuoti dažniau – lengvuosius automobilius ar žemės ūkio techniką? – pasiteiravau A.Gudžiaus.
– Tenka vairuoti viską. Žinoma, daugiausia – lengvąjį automobilį, nes pagrindinė mano veikla vis dėlto yra sportas. Taigi tenka važiuoti į treniruotes, varžybas. Bet sėdu ir į traktorių, krovininį transportą.
– Jums maloniau asfaltuotais keliais važiuoti naujutėlaičiu automobiliu ar tuščiame lauke sukiotis traktoriumi?
– Jei atvirai, įdomiau važinėti transporto priemonėmis, skirtomis žemės ūkiui, – patiri daugiau iššūkių, bet patogiau lengvuoju automobiliu.
Juk ne veltui išleidžiame automobiliams tiek pinigų – jei mus tenkintų tik nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, galėtume važinėti ir 20 metų senumo transporto priemonėmis. Bet norime važinėti kuo naujesne, gražesne mašina.
– Kokį automobilį vairuojate?
– Dabar vairuoju hibridinį penkerių metų senumo „Lexus RX 450h“. Pirmoji mano mašina buvo trečios kartos „Volkswagen Golf“. Tai buvo toks „kibiriukas“, bet kaip pirma mašina prieš 13 metų buvo puiki.
– Kaip toks augalotas vyras tilpo į sąlyginai nedidelę mašiną?
– Prisimenu, kad vairuodamas atsisukdavau pažiūrėti pro gale esantį šoninį keleivio langą, ar nevažiuoja kiti automobiliai. Iš tiesų vaizdelis atrodydavo kiek juokingai, bet tuo metu, kai dar neturėjau daug lėšų ką kita įsigyti, trūko vairavimo įgūdžių, toks automobilis buvo idealus. Jo nebuvo gaila, jei kur nors apgadindavau. Taigi įgūdžiams susiformuoti tai buvo labai gera transporto priemonė.
Vėliau įsimylėjau „Audi“, jau ir kišenė leido įsigyti šį tą brangesnio. Bėgant metams vairavau tris „Audi A6“ automobilius, vėliau tris skirtingus „Audi Q7“. Galiausiai, kai reikėdavo paskutinę mano vairuotą tos markės mašiną dažniau remontuoti negu ja važiuoti, nutariau įsigyti dabar turimą automobilį.
Pasirinkau hibridinį automobilį, nes iki tol važinėjau dyzeliniais. Pastebėjau, kad į degalų baką pilu labai daug, o nuvažiuoju ne tiek jau daug... Be to, tuo metu buvo išaugusios dyzelino kainos – peržengė 2 eurų už litrą ribą.
Šiuo metu kaip tik laukiu naujo automobilio, kurį esu užsisakęs, – „Toyota Highlander“. Bėgant laikui, augant šeimai tenka skaičiuoti finansus ir rinktis tai, kas gali tarnauti ilgiau, nesinori patirti nereikalingų išlaidų. Pasitaikė geras pasiūlymas, gyvenime atsirado stabilumas, leidžia finansai, todėl persėsime į naują automobilį. Kadangi turime du vaikus, norisi talpesnio.
– Žinau, kad pirmuosius savo automobilius pats ir tvarkydavotės. Iš kur sportininkas turėjo tokių žinių?
– Kokios tos žinios... Dažnai tai nutikdavo iš būtinybės, prispausdavo situacijos. Sugesdavo automobilis, o kišenėje švilpaudavo vėjas.
Jei veši į servisą, vėjai dar stipriau pūs, taigi tekdavo daugelį darbų pasidaryti pačiam. Pasikeisdavau net turbinas, susitvarkydavau važiuoklę, žinoma, jei būdavo rimtesni gedimai, kai jau reikėdavo skersti variklį, nagų nekišdavau.
Kai augau kaime, ūkyje dirbdavau su tėvu murzinas, tepaluotas, suprasdavau, kaip išardyti techniką. O jei supranti, kaip išardyti, suprasi ir kaip surinkti. Gal ne iš pirmo karto, bet surinksi.
Esu gimęs Kaune, bet tai – tik įrašas ligoninėje, nes augau Padauguvos kaime Kauno rajone. Atsimenu, kad ūkyje tekdavo kinkyti arklius, taip prasidėjo mano evoliucija su transporto priemonėmis – iš pradžių važinėjau arkliais ir vežimais, žiemą su seneliu rogėmis važiuodavome į mišką, vasarą veždavome šieną.
Mokėjau pakinkyti arklius, gal tik dabar tai padaryti būtų sudėtingiau, jau seniai to nedariau, o su gyvūnu reikia susidraugauti, dėl to kinkyti arklio gal ir nedrįsčiau. Bet to pasitikėjimo netrūko, kai man buvo 10–11 metų.
– Kokius ūkio darbus tenka atlikti dabar?
– Kone visus... Pradėjome dirbti „Belarus“ traktoriumi, kurį teko daugiau remontuoti negu juo važiuoti. Žinote tą liaudies išmintį, kad „Belarus“ genda tada, kai į lauką išvažiuoji... Išvažiavus į laukus tekdavo kur nors viduryje sustoti.
Ačiū Dievui, kad ūkio darbai juda į priekį, įsigijome naujos technikos – porą naujų traktorių. Dabar gali ramiai dirbti, traktoriuje klausytis muzikos, įsijungti kondicionierių. Jau nebereikia vaikščioti tepaluotam, gali su šlepetėmis sėdėti ir džiūgauti.
– Matyt, dardėdamas nauju traktoriumi ir švilpaudamas galvojate apie lauko dydį, kiek galėtumėte švystelėti diską.
– Per pandemiją, kai viskas buvo uždaryta, buvo draudžiama išvykti iš savivaldybių, žmonai kaip tik sakiau: „Tavo ūkyje įrengsime disko metimo sektorių ir čia treniruosimės.“
– Žmona irgi vairuoja traktorių?
– Ji šiuo metu yra pardavusi savo lengvąjį automobilį, o traktoriais važinėja kuo puikiausiai. Dažniausiai atlieka lengvesnius, malonesnius darbus traktoriumi, o sunkesni, kurie reikalauja patirties ir įgūdžių, kliūva man.
– Ar tenka pačiam išvežioti braškes savuoju hibridiniu automobiliu?
– Žmona braškes ekonomiškai ir patogiai veža praėjusių metų gamybos „Renault Trafic“, taigi man nereikia savo mašina vežti uogų. Nors šiemet kartą teko įsimesti porą dėžių, nes buvo pakeliui.
Bet neprotinga 50 tūkstančių eurų kainuojančiu automobiliu vežioti braškes. O kai vairavau „Audi Q7“, teko tampyti ir traktorius, ir kitus darbus atlikdavau. Kuo mašina būdavo senesnė, tuo labiau ją skriausdavau. Ja važinėdavome po pelkes, miškus.
– Neketinate įsigyti elektromobilio ar elektra varomo traktoriaus?
– Elektra vilioja, bet kol kas nematau ekonominės naudos įsigyti elektromobilį. Kasdien nuvažiuoju gana daug kilometrų, todėl nebūtų tiek laiko krauti mašiną. Kol kas elektromobilių kainos taip pat tik „prieinamos“ – ateini, pasižiūri ir nueini. Kita vertus, mūsų ūkyje elektra jau įdarbinta, turime saulės elektrinę, traktoriai kol kas dyzeliniai, norime kada nors įsigyti elektrinį, nors ir nedidelį.
Taigi greičiau ūkyje atsiras elektra varomas traktorius nei automobilis. Jei būtų galimybė taip greitai įkrauti elektromobilį kaip įsipilti degalų, mūsų kieme jau tikrai jis stovėtų, bet kol kas tokios galimybės nėra. Tikiuosi, kad išpopuliarės vandeniliniai motorai, Lietuvoje atsiras tokios kolonėlės, galbūt ten kryptų mano žvilgsnis.
– Kiek kilometrų automobiliu įveikiate per metus?
– Priklauso nuo metų, bet maždaug 30–40 tūkstančių kilometrų. Gyvenu už Karmėlavos, tad kiekvieną dieną apie 30 kilometrų tenka važiuoti iki Kauno, mūsų ūkis – taip pat 30 kilometrų už miesto, taigi kasdien nuvažiuoju maždaug 50–60 kilometrų. Kartais tenka važiuoti iki Vilniaus oro uosto, prisuku Lietuvoje tų kilometrų.
– Ar lengvosios atletikos atstovai, kaip ir krepšininkai, konkuruoja automobiliais, kas ir ką vairuoja?
– Kai mūsų uždarbiai bus tokie, kokius gauna krepšininkai, galbūt ir konkuruosime, bet dabar visi vairuoja tai, ką gali įpirkti, tikrai nėra konkurencijos. Ir pats norėjau naujesnės „Audi Q7“, bet kai pamačiau kainą, pagalvojau, kad už tiek galbūt galėčiau pasistatyti net namą.
– Ar dažnai su šeima leidžiatės į išvykas automobiliu?
– Kartais kur nors nuvažiuojame, bet vasarą man yra nemažai varžybų, žmona taip pat aktyviai ūkininkauja, braškių sezonas, todėl norėtume keliauti rudenį ar žiemą, bet tuomet vaikai lanko mokyklą. Kartais ištaikome progą leistis į keliones, prieš porą metų važiavome į Slovakiją.
– Kaip mėgstate keliauti automobiliu – galbūt medituojate tyloje?
– Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau mėgstu tinklalaides, kai vykstu į ilgą kelionę, būtinai jų klausausi. Kai tenka važiuoti kur nors arčiau, pasileidžiu muziką arba šnekuosi su keleiviais.
– Ar savo vaikams skiepijate požiūrį į saugų vairavimą?
– Sūnų jau mokau vairuoti, ūkyje leidžiu pasimokyti tai daryti, jie turi keturračius, yra nedidelis traktoriukas. Jis domisi, kaip dirba technika, kalbu, kad eisme reikia būti atsakingam, laikytis taisyklių.
Sūnus jau perima žinias iš manęs, kita vertus, kam aš tada reikalingas, jei neperduočiau, ką pats esu patyręs?
– Ką jums kelyje yra tekę patirti? Kokių nuotykių atsimenate?
– Nuotykių tikrai yra buvę, bet jie nėra džiugūs, kai prisimeni autoįvykius. Kartą po varžybų Kaune važiavau namo „Audi Q7“ automobiliu ir kitas automobilis „nunešė“ mano mašinos priekį.
Tačiau galiu pagirti tą automobilį, nes kartu su manimi važiavę ir ant galinių sėdynių sėdėję vaikai, kurie tuo metu miegojo, net neprabudo.
Avarijos kaltininkė tuo metu kirto raudoną šviesoforo signalą ir trenkėsi į mano automobilio šoną.
Gerai, kad mano greitis tuo metu buvo nedidelis, tačiau automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Kadangi automobilis buvo saugus ir mes nenukentėjome, kurį laiką vėliau vairavau kitas dvi „Audi Q7“.
– Ar jus dažnai sustabdo pareigūnai? O gal vairuojate pavyzdingai?
– Žinau, kada atsirado branda, – kai pradėjau nesusitikti su pareigūnais.
Anksčiau, jei greičio ribojimas būdavo 50 kilometrų per valandą, važiuodavau 60–65 kilometrų per valandą greičiu ir jau tekdavo padraugauti su teisėsauga.
Reikia laikytis taisyklių, kelyje būti atsakingam. Jei buvai kietas skubėti – būk kietas prisiimti atsakomybę. Jei pažeidei taisykles, turėk garbės atsakyti už pažeidimus.
