Iškart prisipažįstu: priklausau antrajai kategorijai. Tų, gailinčių žmonių nuskriaustų, badu marinamų ar žiauriai nukankintų gyvūnų. Ir ne todėl, kad vadovaučiausi posakiu „kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis“. Tiesiog žmonės gali ir privalo savimi pasirūpinti (nekalbu apie bejėgius kūdikius, ligonius ar senukus), o naminiai gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo savo augintojų (o gal – kankintojų?)
Ne veltui Panevėžio gamtos mokykloje yra įrengtas narvas, prie kurio užrašyta, kad čia laikomas pats žiauriausias ir negailestingiausias pasaulio plėšrūnas, dėl kurio kasmet išnyksta vis naujos gyvūnų ir augalų rūšys. Žvilgtelėję vidun smalsuoliai pamato veidrodyje savo – žmogaus – atvaizdą.
Žmonės iš tikrųjų gali būti labai žiaurūs. Jie gali nuo mažų dienų augintą ir popintą, tačiau vėliau atsibodusį ar sunegalavusį šunelį išmesti į gatvę (ar pro daugiaaukščio langą). Jie gali išbadyti bejėgiam kačiukui akis, prieš tai patiklų beglobį prisivilioję numestu maisto kąsniu. O visą gyvenimą ištikimai tarnavusį, tačiau galiausiai nusenusį kiemo sargą verčiau negyvai uždaužo pagaliu ar pakaria ant šakos, užuot paprašę veterinaro pagalbos.
O juk reikia tiek nedaug – atsakomybės už tą, kurį prijaukiname (ar pamenate „Mažąjį princą“?). Juk tas visiškai nuo jūsų priklausantis padarėlis taip pat turi širdį, taip pat jaučia skausmą, taip pat gali būti ištroškęs ar alkanas. Ar ne jūsų pareiga juo pasirūpinti?
Bėda ta, kad vis dar daug žmonių neturi atsakomybės jausmo, o gyvūnus prilygina bedvasiam daiktui, kurį, atsibodus, galima išmesti ar numarinti. Nors kinologai nuolat primena, kad įsigijęs šunį privalėsi juo rūpintis mažiausiai 10-15 metų, į šiuos perspėjimus mažai kas kreipia dėmesį, todėl kartais įvyksta tikra katastrofa.
Atsakomybės trūksta ne tik lietuviams. Prieš 16 metų, kai buvo sukurtas smagus visai šeimai skirtas filmas „101 dalmatinas“, mielus taškuotus dalmatinukus amerikiečiai puolė pirkti kaip išprotėję, o gražų pelną užuodę šunų augintojai jų priveisė daugybę.
Kas vyko toliau? Ogi po metų Amerikos šunų prieglaudos nebesutalpino visų šeimininkams nebereikalingų dalmatinų. Mat paaiškėjo, kad maži margučiai šuniukai ūgtelėję tampa energingais ir ne itin paklusniais šunimis, kuriais pasirūpinti reikia ir nemažai jėgų, ir laiko.
Atrodo, kad pastaraisiais metais, pasirodžius keliems filmams, kuriuose „vaidino“ haskių veislės šunys, Lietuvoje prasidėjo šių gražuolių pirkimo bumas. O tiesa būna karti – tai taip pat tvirto charakterio, sunkiai pasiduodantys dresūrai, privalantys sunkiai dirbti, kad išlietų energiją, šunys.
Pakliuvęs į atsakingo šeimininko rankas, haskis gali būti šaunus augintinis, o kitais atvejais – problemos neišvengiamos. Viena tokia „problema“ gražiu kailiu ir skirtingos spalvos akimis neseniai pateko į Panevėžio gyvūnų prieglaudą.
Antai kartą atvykę keturkojų šerti savanoriai prieglaudos kieme rado pririštą haskių veislės šunį. Ant palikto šuns antkaklio buvo užrašyta, kad tai Aras, kuriam 2 metai.
Aras charakterį ėmė rodyti vos apgyvendintas viename iš prieglaudos voljerų. Paaiškėjo, kad šuo itin agresyvus, prie jo per kelias dienas nesugebėjo prieiti net patyrusi kinologė, Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Moteris spėja, kad slapta prie prieglaudos šį pikčiurną palikę šeimininkai jau nebesugebėjo jo suvaldyti ir be jokio sąžinės graužimo atsikratė. Vis dėl to po kelių dienų atsirado pora, nusprendusi pasiimti Arą ir pabandyti jį prisijaukinti.
„Nėra kvailų šunų, yra tik kvaili šeimininkai“, – įsitikinusi panevėžietė kinologė. Ji įsitikinusi, kad nuo mažens tinkamai prižiūrimas ir dresuojamas šuo šeimininkui nekels problemų.
Neturinčių atsakomybės žmonių augintinių į gyvūnų prieglaudą patenka nuolat. Tiesa, kartais jų istorijos baigiasi laimingai. Taip atsitiko ir pernai iš mirties nagų vos išplėštam kiemsargiukui. Krekenavos mieste po pamokų iš mokyklos einantys moksleiviai pastebėjo, kaip du girtuokliai parkelyje ant medžio šakos karia šunį.
Nuviję tuos žmogėnus, paaugliai iš kilpos išlaisvino leisgyvį šunį, pranešė policijai apie žiaurų elgesio su gyvūnais atvejį ir netgi pasekė, kur šuns kankintojai nuėjo. Paaiškėjo, kad du vietos girtuokliai korė vieno jų seseriai priklausantį šunį. Ši tvirtino, kad šuo buvo ligotas ir beveik nebepajėgė vaikščioti, todėl ir buvo nutarta juo atsikratyti.
Finalas – abu vietos girtuokliai buvo teismo nubausti, Panevėžio gyvūnų globos draugijos savanorių rankose atsidūręs ne ligotas ir senas, bet bado iškamuotas jaunas keturkojis ėmė sparčiai taisytis. Viena panevėžietė medikė ėmė nuoširdžiai juo rūpintis, nuolat lankyti. Kadangi pati namuose jau turi augintinių, moteris susitarė su giminaičiais, kad šuo būtų apgyvendintas jų sodyboje kaime.
Panašiai laimingai klostosi ir šį pavasarį, priešvelykinę savaitę griovyje rastos mažos kalytės gyvenimas. lrytas.lt parašius apie itin mažutę juodmargę pamestinukę ir paskelbus ją laikinai priglaudusios moters telefoną, šis netilo kelias dienas.
Net iš kito Lietuvos krašto skambino žmonės, pasiryžę ją auginti. Tačiau mažytę jau buvo pasiėmusi viena pirmųjų paskambinusi panevėžiečių pensininkų pora. Žmonės neseniai skambino į redakciją ir dėkojo už gyvenimą praskaidrinusią augintinę.
Sakoma, kad apie šalį galima spręsti iš to, kaip jos žmonės elgiasi su gyvūnais. Kol kas Lietuvoje padėtis mažai kuo pasikeitė nuo mūsų rašytojo klasiko Jono Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“ aprašytos istorijos, kai visą gyvenimą ištikimai tarnavęs, bet nusenęs kiemsargis Brisius išvedamas į mišką ir nušaunamas. Gal laikas keistis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
