Tikėjimą galima priskirti prie iliuzijų ar stereotipų kategorijos. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog visi mes gyvename savo pačių iliuzijų susikurtame pasaulyje, kai kurias iš jų - ne savo noru paveldime iš buvusių kartų, ir taip ratas sukasi.
Religija = valdžia?
Visi išsijuosę kritikuoja valdžią, kad ši amoraliai suka savo slaptus reikalus, ima kyšius. Taip, tai smerktina. Kasdieniai valdžios skandalai, amoralūs poelgiai, iškreipta tiesa bei nelygybė tarp žmonių - paliečia mus visus. O kur du pešasi (taigi, piliečiai ir valdžia), visada laimi trečias: šiuo atveju tai – bažnyčia, mūsų „moralės aparatas“.
Kai kurie žmonės atsisuka į ją ieškodami pagalbos, bet kas keisčiausia, dažnai jie atsitrenkia į užrakintas Dievo namų duris, kurios rakinamos, nes kažkas gali išvogti brangias Dievo vertybes (kaip ironiška, kad Dievo vertybės – tai daiktai). Dažnas praeiname pro bažnyčią į ją net nežvilgtelėję, nes žinome, jog nei pagalbos, nei atsakymų (ir dar už dyką) tikrai negausime. Žmogus turi tik du skruostus, tad ką atsukti po antrojo smūgio?
Kas būtų, jeigu valdžios institucijose panaikintume kyšio sąvokas ir joms būtų galima nešti nenustatytų dydžių aukas už gerai atliktus darbus? Šis klausimas tik pamąstymui. Patikėkite, religinės institucijos aukų ėmimo reikalus puikiai išmano – grynas pelnas už suteiktas paslaugas, ir jokių mokesčių ar ataskaitų valstybei (pavydėti gali visi verslininkai).
Taip, valdžia ir bažnyčia piniginiu aspektu labai panašios – abi institucijos ima pinigus, už kuriuos nemoka mokesčių (valdžioje tai vadinama kyšiais, bažnyčioje - aukomis). O valdžia bažnyčiai yra paranki tuo, jog nukreipia nuo jos dėmesį. Nors kartais politika prasiskverbia ir į kunigų luomą. Teko girdėti per pamokslus klebonus agituojant, už ką balsuoti. Bet kaip visuomet lazda turi du galus – to nebūtų, jei visuomenė šiek tiek praplėstų savo akiratį ir būtų labiau išsilavinusi – juk ta pati visuomenė ir aukoja, kad „šventieji“ išgelbėtų jų iliuzijas.
Pirkti orą buteliuke t.y. nuodėmių atleidimą?
Moralė ir vertybės ateina tik per tinkamus pavyzdžius ir pagarbą. Jas formuoja šeima, taip pat ir pati visuomenė. Pastarojoje didelę įtaką mums daro kolektyvinė sąmonė - visuomenės sąmonėje egzistuojantys vienodi vaizdiniai, dėsniai (kuriuos sukuria bendra visos žmonijos sąmonė) ir kuriuos dažnas priima kaip objektyvią realybę. Geriausias kolektyvinės sąmonės pavyzdys - viduramžiais gyvenusių žmonių tikėjimas (tiksliau, tai buvo bažnyčios proteguojama versija), jog žemė yra visatos centras. Šis dėsnis buvo plačiai paplitęs visuomenės kolektyvinėje sąmonėje ir eiliniam piliečiui nei į galvą neatėjo, kad gali būti kitaip (nes juk pati bažnyčia laikėsi šios versijos).
Kuo mažiau išsilavinusi visuomenė, tuo ji patiklesnė, o juk visais laikais buvo tų, kuriems reikėjo valdyti mases ir jomis manipuliuoti. Kuo daugiau visuomenės tiki valdančiųjų iliuzijom, tuo sunkiau mąstančiajai visuomenės daliai (mažumoms), o juk paprastai būna taip – laimi dauguma, kartu užgoždama ir tiesą.
Ar galima šių dienų bažnyčią laikyti autoritetingu pavyzdžiu ir patikėti dvasininkams auklėti mūsų vaikus, kai ją pačią krečia pedofilijos skandalai? Kaip galima tikėti bažnyčios šventumu, kai ji pati laužė savo pačios sukurtus įsakymus - viduramžiais persekiojo ir žudė išsilavinusius bažnyčios (bet ne tikėjimo!) tiesoms prieštaraujančius šviesius protus ar šiaip laisvamanius? Kiek tų pačių popiežių buvo nužudyti dėl tų pačių dvasininkų sąmokslo teorijų? Kodėl kryžiaus žygiai (krikščionybės plėtra) buvo paremti krauju ir prievarta? Ir kodėl XXI-ajame amžiuje bažnyčia išsijuosusi gina savo pasenusias doktrinas, pažiūras ir kaip įmanydama slepia tiesą, jog ji pati buvo sukurta kaip valdžios ir pinigų organas, o tai iš esmės prieštaravo jų pranašo mokymui. Net ir dabar bažnyčia gali atleisti mums visas nuodėmes - tik susimokėk.
Kodėl žmonės tokie patiklūs?
Prieš 50 metų JAV buvo atliktas Milgramo eksperimetas, kurį sugalvojo amerikiečių Jeilio universiteto psichologai, vadovaujami Stanlio Milgramo (tyrimas buvo pakartotas ir kitose šalyse - Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje ir Jordanijoje).
Tyrimai JAV parodė, jog 95 proc. bendruomenės narių trokšta kietos rankos – žmonės nori, kad jiems kas nors vadovautų, nurodytų, ką daryti ir kaip daryti. Kitose minėtose šalyse šis procentas šiek tiek mažesnis - siekia 65 proc. Visais laikais žmonės ieškojo didvyrių ir gelbėtojų.
Kad ir kaip būtų gaila, ši iliuzija vis dar paplitusi mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, todėl žmonės labiau pasitiki kitais, nei savimi. Todėl žmonės atiduoda savo pinigus telefoniniams sukčiams. Taip, žmonės linkę lengvai pasiduoti kitų manipuliacijoms. Dar kartą pagalvokit, ar orą buteliukuose parduoti yra taip sunku? O jei jį parduoda tas, kuris turėtų būti visiems autoritetas (pvz. klebonas)? Kaip nepatikėsi.
Ką sako istorija?
Bet vis dėl to plaukai ant rankų šiaušiasi, jog tie, kurie turėtų būti dvasiniais autoritetais, naudojasi masių patiklumu ir suformuoja tokias tradicijas, kurių nesilaikantis mąstantis žmogus bus mažų mažiausiai keistas visuomenės akyse. Kai pamatai, jog šiuolaikinėje bažnyčioje (bent jau daugelyje jų) tikinčiųjų „dvasinis išganymas“ ir „nuodėmių atleidimas“ tapo pelningu verslu be mokesčių, tai tikrai darosi labai šlykštu ir pikta. Tada pradedi svarstyti: ką žmonės galvoja?
Beje, kas sakė, jog jei žmogus gimė katalikiškoje šalyje, tai jis būtinai turi būti katalikas? Šiuo metu pastebima tendencija, jog vis daugiau ir daugiau žmonių nori sugrįžti į gamtą, atgal į praeitį, kai klestėjo pagonybė ir kai dievai buvo gamtos stichijos (ugnis, vanduo, žemė). Kiekvienas moksleivis (kuris mokosi Lietuvos istoriją) jums lengvai atsakytų, jog krikščionybę mūsų protėviai buvo verčiami priimti, nes priešingu atveju jiems būtų grasinama ginklu.
Apskritai krikščionybė buvo sukurta dėl politinių, įtakos ir turto motyvų. Net dabar sunku nepastebėti auksu tviskančių altorių, neįkainojamų meno vertybių ir t.t. Negi visa tai atsirado iš šventosios dvasios? Man dar iki šiol sunku patikėti, kad materialistai gali išgelbėti dvasinį pasaulį. Neneigiu, jog yra tikrai nuoširdžių ir gerų dvasininkų, bet juos dažniausiai galima rasti pasislėpusius kokioje nors kuklioje bažnytėlėje. Gaila, kad juos galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.
Visur galioja principas, jog po kurio laiko bet kuri sistema išsigimsta ir sunyksta. Bažnytinės normos, sukurtos ir mažai besikeičiančios jau du tūkstančius metų - šiais laikais atrodo juokingai ir griozdiškai. Nors, tiesą sakant, bažnyčia buvo reformuota, pasekmės – iš testamentų išmesta viskas, kas prieštarauja griežtai doktrinai (pusei testamentų padaryta korektūra, kita pusė paslėpta tamsiuose rūsiuose).
Krikščionybė, kaip ir kitos religijos, daugiau nei pusę simbolių, legendų, šventų datų ir tradicijų yra perėmusi iš prieš tai buvusių civilizacijų, taigi ši religija nėra originali (t.y. pranašo padiktuota), o tik praeitų civilizacijų transformuotos tikėjimų liekanos. Tai turbūt viena didžiausių pasaulyje institucijų, kuri turi tiek daug paslapčių.
Juk užtenka gyventi pagal elementarias etikos normas – negi taip sunku patiems atskirti kas gera, o kas bloga? Argi ne juokingai atrodo, kai žmonėms, kurie tuokiasi, kunigai arba vienuolės aiškina apie šeimyninį gyvenimą, tačiau jie patys negali šeimų turėti?
Jei esi sąžiningas, kodėl reikia kažką slėpti?
Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuris atskleidė, jog gyventojai nori žinoti religinių bendruomenių finansinius duomenis ir didesnė dalis gyventojų mano, jog religinės bendruomenės turėtų skelbti savo finansines ataskaitas.
Šiaip nemėgstu skaičiuoti svetimų pinigų, bet šį kartą tiesiog knietėjo sužinoti, kokios apytiksliai yra bažnyčios pajamos. Patikėkite, rezultatai stulbinantys. Skaičiavimo procesas paprastas: tereikia užeiti į Lietuvos statistikos departamento puslapį (buvo remtasi 2011 m. Statistikos departamento duomenimis). Šį kartą rėmiausi savo gerų pažįstamų, kurie žinojo Anykščių miesto bažnyčios paslaugų įkainius, duomenimis. Sutinku, jog šie skaičiavimai gali turėti paklaidą (manau, jog čia nurodytos sumos bus pačios minimaliausios). Skaičiavimams pasitelkiau tiktai krikštynų, santuokų ir mirties duomenis. Sužinoti sumas nėra sudėtinga (nes visi jas neoficialiai žino).
Noriu atkreipti dėmesį, jog ši suma yra minimali: neskaičiuota kiek bažnyčia surenka per užsakomąsias mišias, per šventes ir „kalėdojimus“ (ėjimus į namus), per sutvirtinimo sakramentą, pirmąsias komunijas (kiek teko girdėti, visos šios paslaugos turi savus įkainius). Taigi neabejoju, jog suma tikrai turi būti žymiai didesnė.
Mano skaičiavimais, Anykščių bažnyčia (vien klebonas) 2011 m. apytiksliai (čia pateikta suma yra žymiai mažesnė) uždirbo 66 800 Lt (o tai būtų 5 600 Lt per mėnesį), palyginimui - vargonininkas uždirba apie 20 060 Lt (1 670 Lt per mėn). Niekada nebūčiau pagalvojęs apie tokias nekuklias sumas, o kur dar valstybės skiriamos lėšos katalikų bažnyčiai paremti (1,6 mln. litų per metus). Įdomu, kur išleidžiami tokie pinigai? Ne veltui kuo toliau, tuo dažniau galima pamatyti dvasininkus, kurie važinėja prabangiais „leksusais“.
Kyla klausimas, kiek iš viso bažnyčia uždirba visoje Lietuvoje? Aišku, sumos niekada nebus tikslios, bet, sakykime (remiantis vieno rajono praktika) paslaugos kaina (nors miestuose ji bus žymiai didesnė) yra 100 lt.
Nežinau, kaip jus, bet mane šie skaičiai labai šokiravo. Apytiksliai (nors vėl gi esu įsitikinęs, jog skaičiai žymiai didesni) 2011 m. bažnyčia uždirbo 7 193 800 Lt vien tik iš krikštynų, santuokų ir laidotuvių, neskaičiuojant kitų sumų. Ir nepamirškite – jokių mokesčių!
Naujas verslas - ganyti sielas?
Ar dar kam nors kyla klausimas, dėl ko „ganomos“ jūsų sielos, ir dėl ko didelė nuodėmė nelankyti bažnyčios sekmadieniais? Darosi ir juokinga, ir tuo pačiu graudu. Taip, bažnyčios aparatas išsigimė, bet vis dar galima surasti gerų pavyzdžių. Kad ir Bernardinų vienuolynas, kuriame vienuoliai neima pinigų vokeliuose už paslaugas - tam įrengta speciali aukų dėžutė (galbūt tikrai kažkas nori atsidėkoti už gražias iškilmes).
Reiktų pagaliau baigti tą „vokelių vajų“ arba jei jau yra konkrečiai prašomos sumos, tai kodėl jų neapmokestinus mokesčiais? Tikrai niekam neaišku, ką bažnyčia daro su surinktomis aukomis (tuo labiau, kad pačių kunigų poreikiai neturėtų būti dideli), bet gal jau pats laikas būtų įsteigti senelių globos namus, lankyti vaikų namus, dar kitaip prisidėti prie savo bendruomenės gerovės, galų gale - rengti festivalius jaunimui. Visiems linkiu, kad pergalvotumėte, kas jums yra tikėjimas, ką reiškia dvasingumas ir kaip jis susijęs su bažnyčia. Tikėti Dievą galima bet kur ir bet kada, juk mes esame Dievo kūriniai ir turime jį savyje. Susimąstykite, ar vis dar norite pirkti tą iliuzijomis perpildytą oro buteliuką.
Tiesiog stenkimės būti geresniais žmonėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
