Susidaro įspūdis, jog didelės elektorato dalies pažiūros yra kintantis dalykas, kuriuo naudojasi partijos dalindamos tokiems neapsisprendėliams utopinius rinkiminius pažadus ar, kas apkritai yra komiška, maisto produktus ar kitokias dovanas. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, jog už cukrų ir miltus, žmogus būtinai balsuos už juo „besirūpinančius“ geradarius, tačiau tokios akcijos vyksta būtent siekiant šio tikslo. Jei priešrinkiminės strategijos bėgant metams nelabai keičiasi – peršasi išvada, jog jos daugiau ar mažiau veikia.
Tikriausiai viena pagrindinių balsavimo strategijų yra balsavimas už arba prieš esamą vyriausybę, priklausomai nuo ekonominės šalies situacijos. Taigi, jei valdymo laikotarpiu šalies ekonomika smunka arba vystosi ne taip, kaip galbūt norėtų elektoratas, vadinasi, didžiulė tikimybė, jog per kitus rinkimus valdantieji gaus ženkliai mažiau balsų. Tokiu būdu, opozicinių partijų tikslas, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, yra tikėtis šalies ūkio nuosmukio.
Sunkmečiu į valdžią atėję konservatoriai, pagarsėję savo taupymo politikomis, nors ir skelbiasi, jog suvaldė krizę, vis dėlto visuomenės akyse tapo visų blogybių priežastimi. Kitoms partijoms, konservatorių valdymo peripetijos bus puikus koziris rinkiminės agitacijos metu, siūlant balsuoti ne „už“ kažką, bet „prieš“ kažką.
Lietuvos, o tikriausiai ir kitų posovietinių valstybių rinkėjams nebūdingas stiprus prisirišimas prie konkrečios politinės srovės. Šiuolaikinėje visuomenėje susiduriame su politinės nuomonės neturėjimo problema – balsuojama už tuos, kurie gražiau pašoka, padainuoja ar labiau „paglosto“ savo rinkėją. Partijų patrauklumas susijęs su jos lyderių savybėmis ir charizma, o partijos ideologinės nuostatos tėra šalutinis dalykas. Nemaža dalis apie tas nuostatas sprendžia iš priešrinkiminių partijų pažadų, kurie, kaip žinia, esti populistiniai ir dažnai siekia įtikti elektoratui, o ne nuosekliai reprezentuoti savo politinę-ideologinę programą.
Rinkiminė partijų agitacija dažnai primena skalbimo miltelių reklamą, kurioje žadama, jog rinkoje pasirodę nauji milteliai susidoros su bet kokiomis dėmėmis, nepažeis audinio ir t.t. Reklaminių vilionių sugundytas vartotojas - rinkėjas - renkasi tuos, kurie labiau blizga, garsiau rėkia, daugiau žada. Visuomenė niekaip nepavargsta nuo nuolatinių populistinių pažadų – padidinsim tą, sumažinsim aną. Politikai dosniai šeria ją tais pažadais, nes jų rinkėjas labai greitai pamiršta, ką žadėjo jo išrinktasis, o jei ir prisimena nežino kaip pareikalauti politiko prisiimti atsakomybę.
Kadangi Lietuvoje nėra kryptingos ir aiškios politinės vizijos, nenuostabu, jog per kiekvienus naujus rinkimus atsiranda naujas „tautos gelbėtojas“, kuris neva yra seniai laukta alternatyva supuvusiai politinei sistemai. Per praeitus rinkimus tokiais gelbėtojais buvo šoumenų partija, per šiuos - Neringa Venckienė ir jos šalininkai. Arogantiškais pareiškimais besižarstanti buvusi teisėja neabejoja savo pergale rinkimuose. Nors ši arogancija, panašu, gali ir pakišti jai koją.
Kol lietuviai neišmoks prekės rinktis ne pagal įpakavimą, o pagal jos kokybę, tol ir turėsime tokį politinį balaganą. Nežinia, kokio spyrio į užpakalį jiems reikia, kad pradėtų savarankiškai mąstyti, o ne pasiduotų rinkiminiams gundymams. Kol kas panašu, kad vėl rinksime vadovaudamiesi emocijomis, o ne protu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
