Yra du prieštaringi ir vienas kitą šalinantys atsakymo į šį klausimą variantai. Vienas jų remiasi Vakarų civilizacijos, kitas – bolševikų „civilizacijos“ teisiniu modeliu.
Koks modelis arčiau širdies?
Pagal Vakarų civilizacijos teisinį modelį bausmės sąlyga nėra vien faktas arba tvirtas kieno nors įsitikinimas, kad žmogus nužudė, apsivogė, išžagino ar išprievartavo kitą asmenį. Anaiptol. Tokį nusikaltimą turi nustatyti ir verdiktą dėl asmens kaltės priimti tik išimtinai teisinės tvarkos įgaliotas teismas. Jis vykdo teisingumą, laikydamasis formalizuotų teisinių procedūrų ir objekyviai bei nešališkai vertindamas besirungiančių kaltinimo ir gynybos šalių motyvus bei argumentus.
Pagal minėtą modelį asmuo laikomas nekaltu, kol įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra įrodyta priešingai. Tai toli gražu ne viskas. Jeigu dėl įrodymų stokos arba nustatytos įkalčių rinkimo tvarkos pažeidimų asmuo yra išteisinamas, jis laikomas ne tai, kad nekaltu. Pakelkite kartelę aukščiau! Pagal vieną svarbiausių nekaltumo prezumpcijos postulatų, neįrodytas asmens kaltumas reiškia įrodytą jo nekaltumą.
Nepatogus ir varginantis, sudėtingas ir painus, o išsireiškiant jūsų terminija, tiesiog absoliučiai amoralus yra Vakarų civilizacijos teisinis modelis, ar ne tiesa, gerbiamieji tautos šviesuoliai? Ne tai, kad nuteistų be jokių „vykrutasų“ arba bent jau atiduotų niekšą minios – Linčo teismui. Bet ne, kankindami patys save visokiomis procedūromis ir formalumais, tie kompleksuoti teisėjai neretai išteisina nusikaltėlius, dėl kurių kruvinomis ašaromis verkia kalėjimai.
Visai kas kita – aiškus, paprastas ir logiškas yra bolševikų teisinis modelis. Jis nėra suvaržytas jokių nereikalingų gudrybių ir vingrybių, jėzuitiškų formalumų ir procedūrų, nekalbant jau apie protu nesuvokiamą kaltojo virsmą nekaltuoju. Pagal šį modelį, pareikštas įtarimas iš esmės reiškia įrodytą asmens kaltumą. Duokite šv. Augustiną ir teismas jam pritaikys Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį [Kontrrevoliuciniai nusikaltimai], veikiau konstatavo esamą padėtį, nei ironizavo Aleksandras Solženicynas.
Maža to, kad žmonės buvo teisiami už nusikaltimus, kurių jie nepadarė, jie dar ir prisipažindavo padarę visokius fantasmagoriškus nusikaltimus. Kodėl? Giliai kasti nereikia. Žmogaus kūnas yra ne tik sielos, bet ir skausmo talpykla. Dėsninga, kad žiauriais kankinimais, luošinančiais žmogų fiziškai, psichiškai ir dvasiškai, čekistai išgaudavo bet kokius prisipažinimus. Kartu bolševikai bodėdavosi netgi ir primityvių kaip karvės mykimas procedūrų. Kam tie buržujų išsigalvojimai? Ar ne patogiau ir greičiau sušaudyti apskritai be jokio tardymo ir teismo?
Bene žinomiausias istorijoje tokios veiklos precedentas yra caro šeimos sušaudymas Jekaterinburge, 1918 metais. Šios kruvinos egzekucijos, įvykdytos be tardymo ir teismo, vienas svarbiausių organizatorių ir uolių vykdytojų Piotras Voikovas tapo bolševikų kumyru ir vos ne šventuoju. Pakanka paminėti, kad ir dabartinėje Rusijoje, netgi po visų apsivalymų ir atsiribojimų nuo bolševikų padarytų nusikaltimų, dar 158 įvairių miestų gatvės yra pavadintos šio caro šeimos budelio vardu.
Ar tai nesužadina jums giminingų jausmų ir nekelia pagrįstų asociacijų, didžiai gerbiami tautos šviesuoliai ir didieji moralistai? Argi ne jūs dviejų žmonių, tarp jų ir moters, nužudymu įtariamą asmenį keliate ant pjedestalo? Argi ne jūs dvigubos žmogžudystės krauju apšlakstytą kelią įvardijate Drąsos keliu? Nesvarbu, kad jūs, gerbiamieji, žodžiais gerbiate Vakarų teisę ir bjauritės sovietine teise, svarbu, kad jūsų sielai giminingas bolševikų teisinis modelis traukte traukia jus tarsi neįveikiama priklausomybės liga. Liga, kuriai atsispirti esate tiesiog bejėgiai.
Išimtys iš dešimties Dievo įsakymų
Ne kartą esu argumentuotai paneigęs labai gajų ir visuomenei, ypač „gerajai“ jos pusei, tokį mielą įsitikinimą, esą pakanka laikytis dešimties Dievo įsakymų ir visos moralinės bei teisinės problemos bus sėkmingai išspręstos. Atseit, teisė jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis negali būti atskirta nuo jos pagrindų pagrindo – moralės. Deja, toks įsitikinimas, nors ir tvarus, tėra labai naivus mitas. Aptarsiu tik vieną krikščioniškos ir apskritai bendražmogiškos moralės pamatines normas išreiškiantį Dievo įsakymą „Nežudyk“.
Vakarų civilizacija visiškai akivaizdžiu pripažįsta faktą, kad įstatymas visuomet numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis netaikomas draudimas atimti žmogui gyvybę. Tačiau tik pagarsink šią elementarią tiesą tautiečiams ir to pakaks, kad tave pripažintų degradavusiu ir pavojingas erezijas skleidžiančiu tipu. Esą, jeigu ir yra tokie visiškai amoralūs įstatymai, tai jie fašistų ir bolševikų tipo įstatymai. Jeigu rašai, kad Biblijoje apstu išimčių, netgi kraują stingdančių išimčių iš Dievo įsakymo „Nežudyk“, tave laikys pamišėliu, kuris praleido gerą progą patylėti.
Apskritai apie minėtą Dievo įsakymą kalbu tik išimtinai todėl, kad jis puikiai iliustruoja neišvengiamą būtinybę griežtai skirti teisę nuo moralės. Išties visiškai nekorektiška yra rimtai ir atsakingai svarstyti, ar moralu ir etiška nužudyti žmogų. Kitas dalykas, kad įstatymo numatytais atvejais, netgi tyčinis ir sąmoningas gyvybės kitam asmeniui atėmimas pripažįstamas kaip baudžiamąją atsakomybę šalinantis ir visiškai teisėtas aktas.
Šventojo Rašto liudijimai
Krikščioniškame pasaulyje Biblija yra laikoma patikimiausiu iš patikimų šaltinių, kuriame skelbiami ir interpretuojami Dievo įsakymai – bendražmogiškos moralės ir įstatymų pamatinės, kertinės normos. Ypač prasmingi Biblijos liudijimai tuomet, kai joje cituojami arba pakankamai tiksliai perteikiami Dievo žodžiai. Tad suteikime tribūną ne kokiems nors apsišaukėliams teisuoliams, įtikėjusiems, kad jų skurdūs išvedžiojimai ir yra moralinė tiesa bei teisingumas paskutinėje instancijoje, bet autentiškiems Dievo žodžiams.
Nepaisydami su Viešpačiu sudarytos sandoros prie Sinajaus kalno, kur izraelitai ir buvo paskelbti dešimt Dievo įsakymų, dalis žydų, pamynusių sandorą ir įsakymus, pradėjo apeigomis ir šokiais garbinti jų pačių nulietą aukso [tiesa, ne violetinį] veršį. Pasibaisėjęs siaubingu žmonių nedėkingumu ir palaidumu, Mozė sušaukė levitus [judėjų kunigus] ir tarė jiems: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno. Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį“ [Iš 32-17].
Tai buvo Dievo žodžiai, o Mozė tik ruporas, perteikęs šiuos žodžius. Kai levitams vykdant minėtą įsakymą, tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių, Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai, nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ir brolį, šiandien gavote sau palaiminimą“ [Iš 32-29].
Ar jums, gerbiamieji tautos šviesuoliai, moralistai ir teisuoliai, neatrodo, kad Dievo sankcionuota rūsti bausmė sutarties ir įstatymų laužytojams „šiek tiek“ kertasi su jo paties įsakymu “Nežudyk“? Kaip jūs spręstumėte šią dilemą? Ar sau įprastu stiliumi laikydami, kad kaltas žmogus, užduodantis „nepatogius“ klausimus ir nukreipdami prieš jį patvorinių ir „bomžų“ leksiką bei argumentus, ištrauktus iš vietos, esančios žemiau juosmens?
Patyrimo tribunolas ir įstatymo liudijimai
Minėtos dilemos sprendimo raktas yra vėlgi tas pats Dievo įsakymas „Nežudyk“, kuris nėra ir iš principo negali būti absoliutus. Kadangi teisė negali nusileisti neteisėtumui, įstatymas suteikia žmogui teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti padarydamas žalos tam, kas kėsinasi į jį patį, jo artimą, nuosavybę ar būsto neliečiamybę. Neatsitiktinai Šventajame Rašte yra įtvirtintos šios teisės pagrindinės nuostatos, kurios duoda pagrindą suteikti žmogui nuodėmių išrišimą netgi gyvybės atėmimo besikėsinančiajam atveju.
„Jei vagis, užkluptas į namus, būtų mušamas ir numirtų, nėra kraujo kaltės. Bet jei tai įvyktų saulei patekėjus, yra kraujo kaltė“ [Iš 22-1]. Savo ruožtu įstatymas suteikia „indulgenciją“ besiginančiajam, o jo veiksmus pripažįsta teisėtais, netgi, jeigu jis yra prokuroras, teismas ir budelis viename asmenyje. Savigyna pripažįstama teisėta tuomet, kai užpultasis gynėsi nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, o gynyba buvo protingai proporcinga šio kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, t. y. nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Kartu „būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika“ [BK 28 str. 3 d.]. Kodėl įstatymas, priešingai nei Biblija, nedaro jokių išimčių dėl savigynos „saulei patekėjus“? Paaiškinsiu tai, padarydamas nors ir nukrypimą nuo temos, bet tokį, kuris padės atskleisti reikalo esmę. Pasibaigus paskutiniam rusų-čečėnų karui, mula [musulmonų dvasininkas], išsikvietęs uolų tikintįjį, papriekaištavo jam: „Sūnau mano, kodėl grįždamas į aūlą, eini paskui savo žmoną, nors Korane parašyta, kad vyras turi eiti priekyje savo žmonos“?
Šis atsakė: „Mula, kai buvo rašomas šv. Koranas, laukų dar niekas neminuodavo“. Lygiai taip pat, kai buvo rašoma Biblija, žmonės dar bijojo Dievo, o dabar nusikaltėliai veikia ciniškai ir įžūliai, nesvarbu diena ar naktis, teka saulė ar leidžiasi. Taigi, suvaržyti užpultojo teisę gintis nuo įsibrovimo į būstą dienos metu ne tokiomis veiksmingomis gynybos priemonėmis, nei „patekėjus saulei“ vargu ar būtų protingas sprendimas.
Gynyba nuo įsibrovimo į būstą, lyginant ją su visuma atvejų, kai netaikomas draudimas atimti žmogui gyvybę, tėra tik smiltelė smėlio laikrodyje. Tačiau štai kokia gyvenimo ironija: šviesuolis, kuris neskiria moralės nuo teisės, tokį teisėtą aktą kartu laiko ir moraliu. Tuo tarpu tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai ir už savo pareiškimus atsakingi teisininkai vartoja ne klausą rėžiančią ir protą įžeidžiančią sąvoką „moralus gyvybės kitam žmogui atėmimas“, o sąvoką „gyvybės atėmimas nepanaudojant daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina“.
Reiškiu nuoširdžią užuojautą tiems šviesuoliams, kurie apsunkinti klaidingai suvoktos moralės, bet ne intelekto naštos, to nepajėgūs suprasti. Pabaigai pažymėsiu, kad kartais vis dėlto derėtų ne tuščiai samprotauti, o žinoti apie samprotaujamą dalyką. Būtent – žinoti. Kalbu apie tai, kad Lietuvos baudžiamasis kodeksas, kaip ir absoliučios daugumos Vakarų valstybių analogiški kodeksai, baudžiamąją atsakomybę už palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei [BK 144 str.], saisto dvejomis sąlygomis.
Pirma, pagal minėtą straipsnį atsako tas, kas turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą, jam nepagelbėjo ir, antra, nepagelbėjo tas, kas pats sukėlė tą pavojų. Vadinasi, netgi olimpinis plaukimo čempionas, aklos lemties valia praeidamas pro atvirą baseiną, kuriame skęsta ir pagalbos šaukiasi mažas vaikas, turi išimtinai moralinę, bet ne teisinę pareigą jį gelbėti. Vienprasmiškai.
Kitas, absoliučiai kitas dalykas, kad nėra socialinės tvarkos be sankcijų. Tai reiškia, kad čempionui už tokį poelgį taikomos moralinės sankcijos [pvz., visuotinis jo pasmerkimas ar pašalinimas iš padorios draugijos] gali būti kur kas veiksmingesnės, nei teisinės sankcijos. Tuo tarpu 1961 metų redakcijos sovietinio BK 128 straipsnio 2 dalis be jokių išlygų numatė kiekvieno asmens, kuris tokioje situacijoje nepagelbėjo, baudžiamąją atsakomybę. Tai dėsninga, nes raudonieji niekada neskyrė ir neskiria teisės nuo moralės. Lygiai kaip ir violetiniai. ***
Dr. Karolis Jovaišas, advokatas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
