Ne kiekvienas susimąsto, ką individui kaip visuomenės nariui reiškia bei duoda šeima. Nuo seno šeimos vertybės puoselėjamos kaip vienos svarbiausiųjų. Net krikščioniškoji, musulmoniškoji, judaistinė ar bet kokios kitos religijos išmintis šeimą apibrėžia kaip visuomenės bei valstybės pamatą.
Štai dešiniosios (artimiausios tradicinėms vertybėms) pakraipos politikai samprotavimų rinkinyje „Dešinioji alternatyva“ taip pat pastebi, jog vienas iš tikslų, kuriant atsakingą bei darnią visuomenę, yra atkurti šeimą kaip pagrindinę vertybę. Pasak jų, šeima - tai kertinis akmuo valstybės kūrime. Taip pat tai - žmogaus dvasios šaltinis.
Šeima nuo seno buvo vienas iš pradų bei galutinių gyvenimo tikslų. Šeimos židinys jaunam žmogui parodydavo, kas yra meilė, pagarba bei atjauta. Žmogus gimdavo tam, kad kurtų. Ir augintų. Tęstų savo šeimos liniją, tuo pačiu perduodamas savo šeimos išmintį savo sūnui ar dukrai. Tokiu būdu buvo išsaugomos vertybės. Išsaugoma dvasia.
Dvasinės vertybės nuo seniausiųjų darė ir tebedaro didžiausią įtaką žmogaus gyvenime. Tačiau mūsų moderniame pasaulyje tai, kas yra ne modernu, dažniausiai užmirštama. Tuomet dienos šviesą išvysta naujosios, materialinio pasaulio vertybės, o tai šimteriopai apsunkina žmogaus gyvenimą. Žmogui primetamos kažkieno kitos sukurtos nuostatos - “vertybės“, kurias puikiai apibrėžia lietuviškasis naujadaras „daiktizmas“.
Šiandieninis žmogus pasižymi ne savo dvasinėmis galimybėmis, bet vartojimo įgūdžiais. Turbūt geriausiai atspindintis šiandienines vertybes pasakymas yra „Aš turiu, o tu ne“ (tad aš esu geresnis). Nūdienos materialistinės vertybės po truputį trina žmogaus polinkį būti darnios visuomenės nariu.
Modernus žmogus nebegalvoja apie kitus. Dar lig šiol menu savo prosenelio tartus žodžius „Teik gėrį ir gėris grįš pas tave“. Tačiau modernisto atsakymas paprastas: „Gyvenu dėl savęs, ne dėl kitų“. Lyg ir tiesa, tačiau asmeniniai (ne bendrieji) tikslai visuomenės neveda į priekį. Taip, žmogus laisvas, jis gali siekti to, ko nori, tačiau vien tik asmeniniai (dažniausiai materialiniai) tikslai neveda bendruomenės į priekį, o tik ugdo asmens savimeilę.
Žodis „meilė“ šiandien nebereiškia vien tik meilės artimui, šeimos nariui. Šiandien šis terminas apibrėžiamas kaip seksualinė, materialinė ar dar kokia nors kitokia meilė, ir vis dėlto tik retais, išimtiniais atvejais meilė šiandien išlieka meile. Kuo tai svarbu mums? Naikinant tai, kas tyra, atsiranda tai, kas nuodinga.
Vos tik pradėjo formuotis dorovės normoms, žmogus pradėjo mylėti. Jis pradėjo rūpintis savo artimu bei tuo, kuris jam svarbus. Tokių vertybių, kaip meilė, nebuvimas žmogų stumia atgal į pirmykštės visuomenės lygį, kai meilė reiškė tik lytinius santykius, norint susilaukti palikuonių. O tai, kur esame dabar, akivaizdu, tereikia apsidairyti: laisvo elgesio merginos, nuogi kūnai, kūniškų malonumų kabinos.
Tad vis dėlto senolių išmintis ne veltui vadinama išmintimi. Tai, ką mūsų protėviai mums perdavė, buvo kupina dvasinių vertybių bei meilės. Todėl norėčiau palinkėti šiandienos žmogui trumpam sustoti ir pagalvoti, kur jis yra bei ko jis siekia. Pinigas ar daiktas neturi būti žmogaus tikslas. Darni šeima, jaukūs namai, šilta bei draugiška visuomenė - tai turėtų būti tikrieji žmogaus vaizdiniai, vedantys jį į priekį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
