Aš šios žinios laukiau beveik metus - praktiškai nuo tos dienos, kai pribrendo reikalas priteisti iš vaiko tėvo išlaikymą, nes nuo pat pirmos dienos Lietuvoje susidūriau su neregėtu pasityčiojimu iš mamos ir jos vaikų.
Istorija tokia: padavus ieškinį dėl išlaikymo priteisimo atsakovui buvo išsiųstas laiškas. Svainiui, kuris tuo metu buvo namuose, užteko pasakyti, jog toks asmuo čia negyvena, nors jis yra registruotas tuo adresu. Nebuvo paskirtas teismo posėdis. Antrą kartą siunčiant vaikų tėvui pranešimą, gavau dar įdomesnį atsakymą - kad negaliu nieko padaryti, kadangi jis yra oficialiai deklaravęs išvykimą į Vokietiją.
Teisėja prašė nurodyti mano vaikų tėvo adresą! Jo aš, žinoma, nežinojau, o šeima ir draugai slėpė. Be to, vėliau teko sužinoti, jog niekur jis neišvažiavo, o sėkmingai dirba gretimame kaime pažįstamo asmens garaže.
Ilgai turėjau įrodinėti, kad mano vaikų tėvas iš tikrųjų yra Lietuvoje, kone sekliu teko padirbėti. Pagaliau laiškas buvo įteiktas tuo adresu, kuriuo jis tuo metu gyveno. Įsivaizduokit - „būdamas“ Vokietijoje jis asmeniškai priėmė laišką Lietuvoje! Už tai, žinoma, jokios atsakomybės jam neteko. Į pirmą teismo posėdį mano vaikų tėvas neatėjo, žinoma, be jokios pateisinamos priežasties, už ką irgi nebuvo jam jokios atsakomybės, o teismo posėdis buvo atidėtas.
Kol vyko teismo procesas, man paaiškino, kad galiu kreiptis į Vaikų išlaikymo fondą, kurie iš dalies perima skolininko pareigą finansiškai rūpintis vaiku.
Tam, kad gautum išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, reikalinga pažyma iš antstolio. Viskas būtų gerai, jeigu ne vienas didelis „bet“: kadangi jie sistemoje matė, jog asmuo yra oficialiai išvykęs į užsienį, niekas mano prašymo nepriėmė! Apėjau kelis antstolius, kol vienam pavyko įrodyti, jog mano vaikų tėvas tikrai yra Lietuvoje ir dirba savo draugo garaže. Laišką iš antstolių jis irgi atsiėmė asmeniškai („būdamas“ oficialiai išvykęs).
Po ilgų kryžiaus kelių pavyko priteisti vaikų išlaikymą. Tėvas to nedarė. Tuo metu, kai pagaliau buvo priteistas išlaikymas, jis iš tikrųjų išvyko dirbti į Vokietiją. Aš apėjau kelias institucijas, ir nė vienoje jų man niekas nepaaiškino, kaip išskaičiuoti pinigus iš skolininko, jeigu jis yra užsienyje. Siuntė iš vienos įstaigos į kitą, kitoje - vėl į kitą, o dažnai girdėdavau - „Jeigu jis išvažiavęs, tai jūs nieko nepadarysit“.
Bet kodėl? Kodėl Lietuvoje užtenka išvažiuoti į kitą šalį, ir esi visiškai atleidžiamas nuo pareigos rūpintis savo vaiku? Kodėl, jeigu esi Lietuvoje, tau išskaičiuos iš algos, o jeigu esi užsienyje - esi nebaudžiamas?
Aš nenuleidau rankų. Netikėjau, kad gali būti toks „bezpredelas“. Tai, mano nuomone, yra tiesiog neįmanoma teisinėje valstybėje.
Pagaliau pavyko sužinoti, kad pati galiu kreiptis į tos šalies atsakingas institucijas, panašias į mūsų antstolių rūmus.
Susisiekiau su jais elektroniniu paštu. Jūs nepatikėsit, kokį atsakymą gavau - reikalingas skolininko adresas! Tačiau kur tą adresą aš galėjau sužinoti? Ir užsienio šalis tarsi patvirtino, jog užtenka išvažiuoti iš šalies, ir esi nebaudžiamas, jeigu to nori, t.y. jeigu nesakai niekam savo adreso arba bent jau tam, kuris gali tavęs ieškoti.
Keletą kartų bandžiau kreiptis pagalbos į policiją dėl mano vaikų tėvo paieškos. Buvau išjuokta: man atsakė: „O jeigu jis nenori jūsų matyti?“
Aš nesugebėjau jiems paaiškinti, kad aš ieškau vyro todėl, kad jis neišlaiko vaiko. Man niekas nepasakė, kad yra toks straipsnis (BK 164) už vengimą išlaikyti vaikus. Juk būtent policija privalėjo man tai pasakyti, nes jie tuo užsiima. Tačiau man pasakė - eikit į migracijos tarnybą, iš kurios mane irgi pavarė atsakydami, jog jie asmenų neieško. Aš grįžau į tą patį komisariatą, kur man pasakė - tai jeigu vyrui priteisti alimentai, tai dėl jo paieškos kreipkitės į teismą. Taip ir padariau, ir gavau atsakymą, kad teismas skolininkų neieško!
Jau nepamenu, kaip, tačiau nuėjau dar kartą į policiją, atnešusi antstolio raštišką atsakymą, jog dėl skolininko paieškos turiu kreiptis į policiją. Man be galo pasisekė, kad tuo metu budėjo tyrėja Genė Markevičienė, kuriai busiu dėkinga iki gyvenimo pabaigos. Tai ji man viską paaiškino ir pasakė, jog yra toks straipsnis, kaip vengimas išlaikyti vaikus, ir kad už tai yra numatoma atsakomybė. Tada atsiminiau vienos antstolės atsakymą - „Ponia, juk ne tarybiniai laikai, už alimentus niekas dabar nesodina“.
Norėčiau savo istoriją papasakoti kitoms mamoms, suteikti joms reikiamos informacijos. Manau, tokių mamų yra ne viena. Noriu, kad jos žinotų, jog ir tėvas privalo išlaikyti vaiką ir kad valstybė vis dėlto saugo mamų ir vaikų teisę - yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, apie kurią niekas, pasirodo, nežino.
Aš pati nuvežiau dokumentus į Vaikų išlaikymo fondą dėl skolininko paieškos užsienyje pagal šį naują įstatymą. Manau, jau greitai iš vaikų tėčio gausime mums priklausantį išlaikymą.
Norintys susisiekti su laiško autore, rašykite bendraukime@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
