***
Išaušo 2004 m. rugsėjo pirmoji. Anksčiau šią dieną eidavau į mokyklą pasisemti žinių, kurios bus naudingos tolesniam gyvenimui. Bet tada net nepagalvojau, kad tikroji gyvenimo mokykla - dar prieš akis. Kažkaip prisiminiau savo pirmąją rugsėjo dieną, kai įsikibęs tėvams į rankas laimingas traukiau nauju gyvenimo keliu. Visi buvo draugiški, šypsojosi. Dvyliktokai draugiškai vedė mus į pirmąją klasę. Pasakė, kad viskas bus gerai, nieko nereikia bijoti, mums čia patiks.
Viso to nesitikėjau TĄ rugsėjo pirmąją. Tikrai nemaniau, kad draugiški „seniai“ už rankutės mus nuves į mūsų kubrikus ir palinkės geros tarnybos. Buvau įsitikinęs, kad vietoj pasisveikinimo gausime gerai į galvą ir dar visokių negerų dalykų, apie kuriuos prisiklausiau iš tarnavusių dar sovietinėje armijoje. Todėl tvirtai nusprendžiau - jei tik pasitaikys po ranka taburetė, vošiu atgal. Kas bus, tas.
Taigi su tokiomis mintimis ir atsikėliau 4 val. ryto. Apsirengęs, parūkęs, tvirtai paspaudes tėvui ranką ir apkabinęs verkiančią motiną, jausdamasis didvyriu išėjau. Einant autobusų stotelės link viskas visiškai kitaip atrodė. Tos pačios vietos buvo šimtą kartu mielesnės, net šiukšlių dėžė suskilusiu kampu, į kuria šiaip dėmesio neatkreiptum, atrodė savaip brangi.
Važiuodamas iki komisariato dairiausi pro langus lyg viską matyčiau paskutinį kartą. Išlipau, stotelėje jau laukė draugas, su kuriuo dar vakar gerai baliavojome ir prisigėrę gyrėmės prieš savo drauges, kad nieko nebijom, mes tikri vyrai, niekas mūsų neišgąsdins ir visokias kitokias nesąmones.
Šiandien nebebuvo taip linksma. Pažiūrėjom į vienas kito ištįsusius veidus, atsidusom, ir užsirūkę patraukėm iki šaukimo punkto, išdidžiai vadinamo Karo prievoles centru.
Ten jau laukė daug tokių pat nelinksmų vyrukų. Pažiūrėję vieni į kitus bandėme šypsotis, bet kažkaip vis nepavykdavo. Galų gale pradėjo šaukti pavardėmis, ir pasakė, kad mūsų per daug susirinko, keturiems teks tarnauti po trijų mėnesių. Paklausė, kas nenori dabar tarnauti. Kaip ir tikėjausi, nė vienas neatsisakė. Na kaipgi atsisakysi, juk savigarba neleidžia. Atėjai, tai ir eik iki galo, o jei nenorėjai tarnauti, tai iš vis čia tau ne vieta.
Viską išsiaiškinę susipažįstame su pirmuoju savo gyvenime seržantu ir patraukiame į autobusus. Mums lipant į autobusus, susirinkę artimieji ploja kaip kokioms žvaigždėms. Turiu pasakyti, malonus jausmas, dar didesni didvyriai pasijutome.
Taigi išdundėjome į nežinią. Dabar labai juokinga prisiminti, kokie pasimetę buvome. O juk civiliniame gyvenime ir pachuliganavodome, ir nuo policininkų pabėgiodavome už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus. Žodžiu, buvome paprasti bachūrai. O čia kaip peliukai dairomės vieni į kitus, kalba nesiriša.
Kelionė nelabai įsiminė, kelis kartus buvome sustoję parūkyti, o šiaip - nieko ypatingo. Tik artėjant Ruklai vis labiau pilve kažkas kutenti pradėjo. Pradėjome kalbėti, kaip mus sutiks. Vieni sakė, kad iškart nuogai nurengs, su šalto vandens žarna nupraus. Kiti kalbėjo, kad iš karto seniai mušti pradės, susitarėme, kaip ginsimės. Žodžiu, kuo arčiau pulkas buvo, tuo didesnė fantazija ir paranoja mus apėmė.
Na, ir pagaliau PP. PP - budėtojo padėjėjas - išsišiepė mus pamatęs ir gestais parodė, kad mums bus liūdna. Na va, sušnekom, taip ir sakėme, kad bus, kaip įsivaizdavom. Sustojus autobusui išlipome ir pamatėme, kad visai nėra taip, kaip buvome prisifantazavę. Niekas nemuša, nerėkauja ir vandeniu iš žarnos nelaisto. Viskas kultūringa, aplinka sutvarkyta, gražu, net zuikį pamatėme berėpliojantį!
Visų nuotaika iškart pasitaisė, o kadangi reikėjo laukti susėdus ant bordiūro kelias valandas, tai pradėjome anekdotus pasakoti, girtis, kaip kai kurie atšventėme išėjimą į kariuomenę. Kai pro šalį praeidavo kariai, liktiniai, žiūrėjom ir galvojom: „Oho, jiems jau gerai, viską žino, visko matę“.
Kai praėjo pro šalį kareivukas su raudonu kryžiumi ant uniformos, pagarbiai pagalvojau, kad paramedikas eina (vėliau šitą anekdotą visiems pasakojau) Aptarinėjom antsiuvus, laipsnius. Viskas nauja ir įdomu.
Galų gale patraukėme į pirtį. Tada jau pradėjo ir rėkauti - greičiau, greičiau, imk tą, eik ten, renkis šitą!
Pasijautė visai kitas pasaulis. Šiaip ne taip įkišęs kojas į nepranešiotus „Lituanikos“ „stebuklingus“ batus skubėjau išsirikiuoti. Nepamiršiu to jausmo, kaip žygiavom (reikia pasakyti, visai pakenčiamai) į medicinos punktą. Nors be antsiuvų, bet jau karys (o širdy - tai jau ir dembelis). Tikrai smagu.
Po ilgos ir nuobodžios rutinos medpunkte parūkę nužygiavom į savo pirmąją gyvenime kuopą (o kiek dar jų buvo, bet pirmoji įstrigo labiausiai). Nedrąsiai pasisveikinom vienas su kitu ir puolėme tvarkytis lovas, kaip seržas parodė, kimšti pagalves (ir dabar savo miegamajame pagalves taip kimštas palieku, net saviškę taip įpratinau), klotis lovas, kad visur lygu būtu. Tas mūsų kubrikui niekada problemų nekėlė, labai gražiai viską sutvarkydavom.
Tiesa, radome laišką, kuris, kaip sužinojom vėliau, buvo mūsų kubriko tradicija - palinkėjimą sėkmes ir pasakymą, kad laikytumėmės, nes čia tikras pragaras ir pan. Dabar jau nepamenu.
Nuėję į valgyklą nieko beveik nevalgėm, nes daugumai mūsų buvo pagirios. Seržas nusijuokęs pasakė, kad po kelių dienų šluosim viską nuo stalo ir dar prašysim. Mes, žinoma, nepatikėjom. Oi, kaip mes klydom.
Po visų instrukcijų ir kitokios rutinos atėjo laikas eiti ant placo ir leisti vėliavą. Vien dėl šitos pirmos dienos vėliavos leidimo verta eiti tarnauti! Šitas prisiminimas išliks visam gyvenimui. Vėliavos leidimas, nuostabi daina „Lietuva brangi“, šimtai karių, kurie kaip broliai stovi petys į petį. Tokie galingi jausmai užplūdo, kad žodžiais neapsakysi. Didžiavausi esantis lietuviu, tuo, kad tarnauju savo šaliai, kai kiti draugai pabijoję visokiais būdais išsisuko nuo tarnybos. Visokios kitokios mintys taip pat lindo į galvą. Manau daugeliui taip buvo.
Ir galų gale - komanda „kuopa: miegas“. Pradėjom laukti, kada ateis pas mus seniai muštis. Nors jautėmės gana drąsiai -juk kubrike taburečių pilna. Tai sakom, jau kai duosim atgal, tai duosim. Tai įrodymas, kiek buvom įsikalbėję ir prisiklausę nesąmonių. Nors draugai, tarnavę sovietų armijoje, tą iš tikro patyrė, mes kažkodėl galvojom, kad taip bus. Ech, tas jaunatviškas polinkis iš adatos vežimą priskaldyti.
Kadangi nieko panašaus nebuvo, tai ir užmigome laimingu, nors ir nelabai ramiu miegu.
Na, o po to prasidėjo rutina, tarnybos, ir kita kariška kasdienybė, kurią daugmaž visi tarnavę žino, bet norėjau tikt pasidalinti savo pirmąja diena Lietuvos Respublikos kariuomenėje, kuri išliks atmintyje kaip viena iš nuostabiausių dienų gyvenime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
