Kaukazas. Apie šį regioną girdėjau tik iš seno, vaikystėje su tėčiu ne kartą žiūrėto filmo „Kaukazo belaisvė“. Nors į mano makaulę kartais atklysdavo viena kita melodija iš to filmo, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad dviem savaitėm spjausiu į civilizaciją, stalčiuje užrakinsiu mobilųjį, abejingai išjungsiu „Facebook“ langą, o kompiuterį pakišusi po lova nusibelsiu ten, kur atsiveria laiptai į dangų.
Nemokamoms atostogoms išleidžiu ir problemas, rutiną, rūpesčius...
Prireikė metų, kad suprasčiau, jog trūks plyš reikia atostogų ir man pačiai - vien tik beprotiškai mėgstamu darbu gyva nebūsiu. Teko ne kartą girdėti apie stebuklingai veikiančias kalnų akis ir tyro oro magiją, išvalančią smegenis taip, kad iš makaulės dingsta net ir banko kortelių PIN kodai.
Taigi ryžtuosi skambinti kalnų legenda vadinamam Algimantui Jucevičiui ir prašytis būti paimama į turiadą „Kaukazas 2012“. Nepailstantis kelionių vilkas turbūt mano balse išgirsta tą didžiulį norą savo pačios akimis apglėbti snieguotas viršūnes ir tarsteli: „Jeigu nori - tai šventa. Reikia važiuoti“. Turbūt tą patį jis pasako ir dar 110 kitų lietuvių, savo atostogas pasirinkusių praleisti su kuprine ant pečių kopiant į kelis kilometrus siekiančias viršūnes.
Liepos 15 dieną pabudau apimta panikos. Mano kuprinė dar iki galo nesukrauta, dar krūva reikalų nesutvarkyta. Per 24 metus taip ir neišmokau nedaryti svarbių reikalų paskutinę minutę. Todėl į kuprinę paskubomis bruku viską, kas prisakyta vado. Metu akį į sąrašą ir kažkodėl drebančia ranka dedu pliusus ties žodžiais „katės“, „apraišai“, „karabinai“, „džiovinta duona“, „miegmaišis“ ir dar krūva kitų daiktų, kurie tas dvi savaites padės susidraugauti su kalnais.
Iki autobusų stoties nušleivoju su mažiausiai trimis sustojimais – kuprinė beprotiškai sunki. Ant mano veido užslenka nerimas, tačiau jį greitai išsklaido bendrakeleivių skundai apie tas pačias toną sveriančias kuprines. Dar keletas minučių ir jos atsiduria autobuse. Į jį subildame ir mes.
Pajudame. Galva tuščia, tačiau į ją naujų minčių atkrausto Mindaugas. Sako, kad bus sunku beveik dvi paras truksiantį laiką traukinyje užmušinėti. Neva taip prabilti jį privertė jau turėta patirtis. Bendrakeleivis apsvaido mane prašytais ir neprašytais patarimais. Tačiau jie man nesminga į galvą, jaučiuosi stipri ir mintyse nusikalu kantrybės šarvus. Jų patvarumą išmėginti gaunu jau pasienio punkte.
Lietuvos – Baltarusijos pasienį pasiekiame akimirksniu. O čia jau praleidžiame kelias valandas. Išžvalgau visus kampelius, išžiūrinėju visas „fūras“, po keliolika kartų perskaitau visas iškabas. Matau, kad didžioji dalis mūsų autobuso keleivių daro lygiai tą patį.
Praėjo jau dvi valandos laukimo. Apima neviltis. Pačiu laiku iš vado Sakalo lūpų pasigirsta komanda „į autobusą“. Visi tarsi ugnies nudeginti į jį žaibiškai sulipa, ir mes jau riedame tolyn Baltarusijos keliais. Praslenka keletas minučių ir didžioji dalis autobuso „sminga“. Mane pažadina to paties Mindaugo tuksenimas į šoną. Pasiekėme Minską.
Akimis ryju visus galingus pastatus. Dėmesį traukia ne tik aktyvias statybas liudijantys kranai, bet ir švara. Susirenkame mantą ir kulniuojame per požemines perėjas iki perono. Ten kai kas sutraukia po cigaretę, gauname vado paskyrimus į kupė ir pradedame kelias paras truksiančią kelionę traukiniu.
Greitai įsikuriame mažoje erdvėje, kuri, sudėsčius kuprines, ištiesus baltas paklodes tampa jauki. Tolstant gilyn į Baltarusiją jaukumas blėsta ir gultai ima priminti koncentracijos stovyklą. Vado kupė paverčiama valgomuoju, kur kemšame Sandros iškeptą pyragą, vaisius ir kitas gėrybes, šiek tiek primenančias namus.
Turbūt pirmosios vakarienės metu kažkas paklausia, kodėl važiuojate į kalnus. Kelias sekundes trukusi tyla išprievartauja vieną – du banalius ar paviršutiniškus atsakymus. Aš tyliu, nes nerandu žodžių tam tikslui išsakyti. Kiti irgi sėdi persmelkti iškalbingos tylos. Į galvą užklysta kažkieno eilutės, kad kartais tylėjime kur kas daugiau jausmų nei žodžiuose. Perbėgu per taip menkai pažįstamų bendražygių veidus. Jų akyse slepiasi tikslai, lūkesčiai, baimės, viltys. Suvokiu, kad kol kas per anksti visu tuo dalintis su kitais, tačiau kalnuose kiekvienas kažko ieškos, mintyse atsakinės į rūpimus klausimus.
Pirmoji naktis antrame kupė gulte primena laivo kajutę. Viskas dėl lengvo siūbavimo. Prieš atsijungiant kamuoja nerimas, kad netyčia neiškrisčiau ant grindų. Prilimpu prie sienos. Prieš užmerkdama akis supanikuoju dėl mobiliojo telefono. Greitai susivokiu, kad jis namuose. Juokiuosi iš apgailėtino instinkto prieš užmiegant pamaigyti telefoną ir savo kikenimo priežastimi pasidalinu su kupė bendražygiais.
Naktį pažadina reikalavimas paruošti pasus. Kertame Baltarusijos – Ukrainos sieną. Mus aplanko tiek vienos, tiek kitos šalies pasieniečiai. Su Mindaugu apsimiegoję aptariama pastarųjų pareigūnų elgesį ir laikyseną. Dievaži, ukrainiečiai malonesni. Atlikę pasų patikros prievolę ir vėl grimztame į miegus, prieš tai pasidžiaugę, jog nemaža kelionės atkarpa traukinyje jau įveikta.
Iš gultų aš ir mano „sugyventiniai“ kylame vangiai. Aš džiaugiuosi miegu, kurio nepertraukia žadintuvo signalas. Gera žinoti, kad šiandien man niekur nereiks lėkti, nebus privaloma niekur skubėti. Žinau, kad dar visą dieną būsiu tame pačiame traukinyje, tuose keliuose kvadratiniuose metruose. Tik pro langą keisis vaizdai, liudijantys, kad mes artėjame pirminio savo tikslo link – Bezengi bazinės stovyklos kelių kilometrų aukštyje (Rusija).
Kiek po pietų iš proto ima varyti karštis. Nepadeda net ir, regis, butaforiniai kondicionieriai. Paklode dengiame langą, tikėdamiesi, kad balta spalva nors truputį atmuš įkyriai pas mus besibraunančius saulės spindulius. Imu rankšluostį, jį drėkinu ir taip bandau gaivintis.
Lėtai slenkantį laiką užmušinėjame kalbėdamiesi, žaisdami kortomis, besidairydami pro langus ar tiesiog mąstydami. Pravažiuojant pro gyvenvietes tyrinėjame ukrainiečių gyvenimą. Kažkas jų būstus pavadina mažais dvareliais, mat kiekvieną sodybą juosia aukštos tvoros. Gaila, tik kad tie dvareliai gana vargingi. Tarsi iš pasakų pasaulio geltonuoja akimis neaprėpiami saulėgrąžų laukai, virš kurių vaiskiai mėlynas dangus. Sandra sumąsto mankštą. Siaurame praėjime dalis grupės narių tūpčioja, sukioja rankas, kilnoja kojas ir garsiai garsiai juokiasi.
Pagaliau traukinys 20 minučių sustoja antrame pagal dydį Ukrainos mieste Charkove. Čia gauname vado leidimą išlipti į peroną. Įkvėpus gryno oro, pajutus lengvą vėjelį, lipantį nugara, apima tikra palaima. Tokią euforiją nutraukia spigūs perone savo prekes siūlančių pardavėjų balsai. Įvairaus plauko ir amžiaus žmonės kaip tik išmano kiša ledus, obuolius, alų, vandenį, žuvį ir kitokias gėrybes. Galima įsigyti net ir įvairių buities rakandų. Regis, padarytų bet ką, kad tik nupirktum jų prekę, paimtų bet kokią valiutą, kad tik nereikėtų namo grįžti su atsineštu prekių nešuliu.
Taigi Charkovo stoties perono turguje pasipildome maisto atsargų ir tęsiame savo kelionę. Svarbiausias pirkinys – ledai. Jie paprasti, tačiau tokie geidžiami, kad palaikau juos vienais skaniausių savo gyvenime. Laikas slenka lėtai. Neturiu net knygos, todėl belieka tik snūduriuoti, vartytis nuo vieno šono ant kito, sėdiniuoti nuo vieno gulto ant kito, vaikščioti iš vieno vagono galo į kitą. Ilsėjimasis ir miegas man netrukdo. Tik karštis, regis, tuoj tuoj prišauks beprotybę, atrodo mes visi tuoj susilydysim. Vakarop truputį atvėsta, tačiau kūnas reikalauja dušo. Apie jį galiu tik svajoti, todėl mėginu įsivaizduoti, kad esu švari ir gaivi. Prieš užmigdama prisimenu Mindaugo dėstytas teorijas, kad žmogaus stiprybę galima pamatyti tada, kai jis neturi ką veikti. Nieko neveikimas iš tiesų reikalauja didžiulių pastangų. Ypač tiems, kurie iš darboholikų kastos. Panašu, kad tokių nemažai su mumis ir keliauja.
Išsimiegojusi ir išsivarčiusi visą dieną nenorom ropščiuosi ant savo antrame aukšte esančio gulto. Reikia užmigti, nes ryte, apie 11 valandą ši kelionė pasibaigs ir mes su visa savo manta nešdinsimės lauk iš traukinio. Jau nepamenu, kuriuo metu mes kertame Rusijos sieną. Tačiau pasų patikra praėjo sėkmingai.
Pabundu nuo Sakalo raginimo eiti į tualetą, nes vėliau jis iki kelionės pabaigos bus užrakintas. Iš patalų išsiropščiu tik po skambaus šaukšto barškinimo į metalinį puodelį. Visi ruošiasi išlipimui, nuo prie lubų įrengtų daiktų laikiklių krausto kuprines, mėgina jas perdėti. Lengvas chaosas tvyro traukinyje, stengiuosi ko nors neužmiršti ir nepalikti. Pavalgom paskutinius pusryčius traukinyje. Dar kelios valandos ir mes išlipame Piatigorske. Į ausį man kažkas kužda, kad tikrieji nuotykiai dar tik prasideda.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
