Įdomus faktas: moteris dešimtmetį kentė vyro smurtą! Ir dar atsivežė jį į Norvegiją, kad jis čia atsiskleistų visu savo gražumu! Nenoriu tos moters teisti ar įžeisti, bet, ponia, kur buvo jūsų protelis, kai leidote vaikams matyti, kaip prieš jus yra naudojamas smurtas?
Lietuvos atsakingos įstaigos nieko blogo nematė, o gal nenorėjo matyti, tai palikime jų sąžinei. Bet kodėl mums keista, kad Norvegijos teisinė bazė sureagavo į tokį dalyką? Gal todėl, kad nuo rusų laikų liko mumyse nuostata, kad jei muša tai myli? Ir dėl to aukojate net vaikus. Grynas absurdas! Svarbiausia šioje istorijoje ne mama, bet VAIKAI!
Pasakykite, kaip vaikui apsiginti nuo suaugusiųjų, kai net fizinės jėgos nėra lygios, apie psichologiją išvis tyliu?
Kaltiname kitą valstybę už tai, kad sugebėjo apsaugoti vaikus nuo smurto ir parodė, kad Norvegijai yra tas pats, iš kurios valstybės tas vaikas. Vaikas yra vaikas, nesvarbu, iš kur jis bebūtų - Azijos, Kinijos, Indijos, Afrikos ar dar iš kur nors. Manau, čia turėtų būti gėda ir labai didelė gėda Lietuvos teisėsaugai, ir Lietuvos teisinės bazės kūrėjams už tai, kad nesugeba ir net nepajėgia apsaugoti vaikų nuo smurto, kurį jiems tenka patirti ir matyti.
Aišku, galima burnoti dabar ant Norvegijos ir ją koneveikti, bet kas pasikeis, ką norite pasiekti? Gal kas nors turi tikslų(ą) pakenkti tiems vaikams? Ar tiesiog didelis pavydas, kad svetima šalis deramai pasirūpino svetimais vaikais?!
Neužmirškime vieno ir svarbiausio: jeigu jau apsisprendei emigruoti iš Lietuvos, tai susitaikyk su tos šalies įstatymais ir turėk garbės tos šalies įstatymus gerbti ir jų laikytis! Mačiau tokių postringavimų, kad gal Norvegijos vaikų teisių gynėjai su tokiais veiksmais persistengė! Manau, kad jie lazdos neperlenkė ir pritaikė visus turimus įstatymus ir skubiai juos įgyvendino gavę signalą, kad vaikai gali nukentėti!
Turėtum būti beširdis, jei į tai nekreiptum dėmesio. Nesvarbu, vaikas mano ir svetimo, bet jei jis patiria bet kokį suaugusiųjų smurtą, reikia į tai reaguoti ir kreipti dėmesį. Juk nereikia laukti, kad įvyks kokia nors nelaimė, o tik po to pradėti sakyti: galėjome padaryti taip ar anaip, bet nepadarėm. Pradėti ieškoti kaltų, ir, kaip rodo praeitis, dažniausiai kalti būna socialiniai darbuotojai, kuriems Lietuvoje rankos praktiškai surištos ir jie neturi tokių didelių įpareigojimų, kad bet kuriuo metu ir nesvarbu, kieno tas vaikas, bet galėtų paimti, atskirti jį nuo suaugusiųjų, kad tik netektų jam patirti smurto.
Man į el. pašto dėžutę atėjo jau ne vienas pasiūlymas padėti kaip nors tai moteriai atgauti vaikus. Bet atsiprašau, aš paprastas emigrantas kaip ir kiti čia esantys emigrantai. Aš nieko negaliu pats padaryti ar nulemti. Ir net jei turėčiau galimybę kažką pakeisti, tikrai to nesiimčiau, nes mano požiūriu, dabar vaikai yra saugūs! Ir tai yra svarbiausia. Aišku, gaila ir skaudu girdėti, kad vaikai yra paimami iš šeimų, o tėvams atimtos teisės į vaikų globą ir auginimą. Tai nėra pagirtinas dalykas, bet ką jau turime, tai turime.
Aišku, ir dabar pasipils visokių komentarų, žinoma, bus daugiau blogų negu gerų, bet pirma pažvelkite į savo širdis ir pagalvokite apie vaikus ir pamąstykite, ką Norvegijos įstatymai ir valstybė suteikė tiems vaikams! Ką jiems garantavo ir kuo įsipareigojo. O suaugusius palikime antrame plane. Vaikai juk žino, kas jų mama, suaugs, juk niekas jiems nedraus su ja matytis, bendrauti.
Nepavydėkite vaikams jų ateities. Lietuva juk to padaryti nepajėgi, pripažinkime tai, neneikime, ir leiskime kitai svetimai valstybei padėti Lietuvos vaikams! O mamai siūlau pirma susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir apsispręsti, kas jai svarbiau: girtas, smurtaujantis vyras šeimoje ar vaikai?
Žinau tiksliai, kad po kažkurio laiko mama galės kreiptis į Vaikų teisių apsaugos pareigūnus Norvegijoje ir per juos iš naujo pradėti su vaikais bendrauti ir taip atnaujinti santykius. Bet reikia žinoti: Norvegijos vaikų teisių bazė yra labai stipri ir pareigūnai stebės, kaip mama tvarkosi savo gyvenimą, vertins jos gyvenimo sąlygas, norą bendrauti su vaikais. Blogiausia, kas gali įvykti - vaikai nebenorės su mama bendrauti. Apie tai nuspręs jie patys, tai nulems laikas.
Pabaigoje palinkėčiau ir Lietuvai parengti tokį įstatymų paketą ir sudaryti jam tokias stiprias galias, kad Vaikų teisės ir socialiniai darbuotojai bet kada galėtų vaikui padėti ir ginti vaiko interesus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
