Šis vaizdas buvo toks įprastas, kad net prie pat fontano besidarbuojantiems Šeškinės seniūnijos darbuotojams ir čia pat įsikūrusios bendruomenės savivaldos nariams, jis tapo visai nepastebimas. Tarp apgriuvusių balkonų, žolynais apžėlusių betoninių laiptų grafičiais „išpuoštas“ baseino bokštas tarsi atspindėjo mūsų gyvenimo realybę – gyvename apleistame šiukšlyne, kuriame niekas už nieką neatsako.
Kam gi priklauso šis apleistas statinys? Apskambinus visus įmanomus savivaldybės skyrius pavyko sužinoti, kad fontanas yra privatizuotas. Privatizuotas ir greit parduotas, o dabartinis savininkas – ne nusigyvenęs varguolis, bankrutuojanti skolų prispausta įmonėlė, o turtinga Maltos Respublikoje registruota, „Iki“ prekybos tinklo savininkų brolių Ortizų valdoma 75 mln. įstatinio kapitalo įmonė „Baltisches haus“.
Keli skambučiai į bendrovę ir pokalbis su administratoriumi nebuvo draugiški. O kodėl turėtų? Kam gi gali trukdyti ir kokią grėsmę gali kelti 1,5 metro betoninė duobė mikrorajono centre? Trijų Šeškinės gyventojų išrinktų atstovų, seniūnaičių – Eglės Mirončikienės, Liudo Bradausko ir Laimutės Sagaitienės elektroninis, vėliau ir registruotas laiškas liko be atsako. O juk prašėme labai nedaug – informuoti seniūnaičių sueigą apie UAB „Baltisches Haus“ planus dėl neveikiančio fontano, kada ir kaip ketinama jį sutvarkyti ir apsaugoti gyventojus nuo galimų grėsmių. Nenuostabu – šuns balsas į dangų neina.
Po mėnesio, nesulaukę atsakymo, kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydami įpareigoti fontano savininką sutvarkyti, išvalyti, suremontuoti ir prižiūrėti statinį, užtikrinti, kad nebūtų galima į jį patekti ir kaupti jame šiukšles.
Ar užteks savivaldybės darbuotojams drąsos nubausti apsileidusį turtuolį, iš kurios pati savivaldybė nuomojasi patalpas? Atrodė, vilčių nedaug. Keli pasiteiravimo skambučiai į Viešosios tvarkos skyrių, į Administracinės veiklos skyrių, keli papildomi pranešimai apie į baseiną nukritusius ir sunkiai susižalojusius žmones, ir pagaliau! 1000 Lt bauda savininkui už statinio nepriežiūrą!
Atsisėdome šalia ir grožėjomės. Nudažytas bokštas, bjauri duobė užversta žemėmis. Tik truputis vaizduotės – ir prieš akis išdygsta žalia pievelė, po jį bėgiojantys vaikai, gal net vaikų žaidimo aikštelė, o gal kvapnus gėlynas. Sunku patikėti, kad mes tai padarėme – keli naivūs, bet atkaklūs seniūnaičiai, negalintys susitaikyti su tuo, į ką tiek metų ranka numojo kiti.
Apsileidimo paminklas sugriuvo, kai vos keli žmonėms atsisakė tikėti, kad yra silpni ir bejėgiai, kad nieko negali pakeisti, nustojo galvoti, kad viską turėtų daryti kiti. O kas padarys? Kas kitas, jei ne mes?
Eglė Mirončikienė yra Senosios šeškinės seniūnaitė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
