Negana to, buvo siūlyta susieti aikštę su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, o pastatą Gedimino pr. 40 paversti okupacijų genocido ir laisvės kovų memorialiniu muziejumi. Ir, be abejo, pastatyti paminklą laisvės kovotojams. Jis turėtų priminti XVIII a. pabaigos – XIX a. sukilimus, Lenkijos okupaciją, kovą už laisvės atgavimą 1940-1988 metais, Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimą 1988-1991 metais. Ar ne per sunki užduotis vienai aikštei?
Valdžia pati save spendžia į griežtus memorialinius rėmus ir siekia paversti aikštę dar viena ašarų pakalne, kryžių kalneliu, egzekucijų atminimo bei paminklo aukoms vieta, žodžiu, pamaldžia šventykla po atviru dangumi. Toks memorialinis kompleksas pačiame miesto centre, intensyvaus automobilių ir pėsčiųjų judėjimo sankirtoje, švelniai tariant, būtų aiškus persistengimas. Lygiai kaip ir naujai siūlomi gigantomaniški Triumfo arkos ar kabančios piramidės projektai.
Kai dėl Laisvės paminklo, tai nugriovus betikslį gelžbetonio sarkofagą prie Seimo, būtent ten galima būtų pastatyti puikų Laisvės paminklą, bet ne didesnį kaip J.Zikaro “Laisvė” Kaune. Tuomet atkristų ir Lukiškių memorializavimas. Bet kas ten tuomet galėtų iškilti?
Siūlyčiau naujovišką sprendinį, nusižiūrėtą nuo Europos ir pasaulio: baikime ideologizuoti miesto architektūrą ir prikelkime Lukiškes gyvenimui, o ne mirčiai, vilniečių šypsenoms, vaikų džiaugsmui. Įgyvendinkime europietišką projektą – aikštės požeminiame lygyje įrenkime visuomeninį kultūros, pramogų ir komercijos centrą su stikline piramide – Paryžiaus Luvro piramidės dydžio ar kupolu aikštės centre ir mažesniais aplinkui.
Tokį projektą galėtų realizuoti ir privatus kapitalas, “Akropolio” ar Gariūnų statybos tai patvirtintų. Atmetus visus politinius įtarinėjimus, siūlyčiau tokio projekto oponentams aplankyti kad ir Minsko Nepriklausomybės aikštėje pastatytą požeminį prekybos centrą “Stolica” su jos net keturių aukštų erdvėmis. Tai arčiausiai nuo Vilniaus esantis pavyzdys. Žinoma, už tokį pasiūlymą (Minskas, Baltarusija!), jaučiu, būsiu apšauktas valstybės priešu. Tačiau prisimenu ir analogiškus Berlyno ar Paryžiaus, o drąsesniems siūlyčiau ir Maskvos pavyzdį.
Toks požeminis miestas taupytų miesto plotą, keltų susidomėjimą (“nusileiskime po žeme!”), pagaliau primintų kaip tik šioje aikštėje buvusius Kaziuko turgus. Taigi istoriškai būtų visiškai pateisintas. Viename iš požeminių aukštų tilptų ir atvažiavusių automobilių aikštelė, taigi jokio išorinio balasto toje aikštėje nebūtų.
Ženkime XXI amžiaus keliu. Toks naujausiųjų statybos technologijų ir įrangos Lukiškių aikštės statinys pakeltų dvasią ir suteiktų pasididžiavimą mūsų galiomis kur kas labiau nei kryžių kalneliai užpraeito amžiaus sukilimams atminti.
***
Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas dar nuo 1999 metų. Pernai buvo išrinktas nugalėtojas aikštės sutvarkymo pasiūlymui, jame numatyta vieta žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kovotojų atminimo įamžinimo monumentui, tačiau meninės idėjos projekto konkursas iki šiol nepaskelbtas. Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją iki rugsėjo paskelbti konkursą dėl meninės idėjos Lukiškių aikštei.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
