Tik kai pradedi vartyti, supranti, kad čia – gudriai užmaskuota konservatorių reklama: šalia Agnės Bilotaitės įspūdžiais dalinasi Dainius Kreivys, Andrius Kubilius, Irena Degutienė, Rasa Juknevičienė... Žodžiu, visi valdančiosios partijos atstovai.
Man, kaip eilinei skaitytojai, kilo dvi mintys. Pirma – ar politikams nėra visiškai nieko šventa? Laisvalaikis, pomėgiai, virtuvė, šeima, šuniukai – net ir tai mūsų seimūnai stengiasi priversti tarnauti rinkimams. Lenda su savo mintimis ir pasisakymais į tas sritis, į kurias žmonės eina, kad nuo politikos pailsėtų.
Na ir kas, kad mes sužinome, kaip gamina grybus Rimantas Dagys ir kokią sriubą verda Vincė Margevičienė? Ar tie receptai mums įdomūs patys dėl savęs, ar kad juos siūlo „įžymybės“, politinės žvaigždės?
O ar jie nepagalvoja, kad gali būti atvirkščiai – kad kai kurie Lietuvos žmonės siūlomų receptų negamins todėl, kad juos siūlo žmonės iš partijos, kuriai jie nepritaria? Ar politikai nesusimąsto, kad savo rekomendacijomis jie daugeliui žmonių gali tik „apkartinti“ tuos produktus, kuriuos patys ir siūlo?
Dabar aš jau tikrai žinau, kad jeigu pirksiu šunį, tai bus ne škotų terjeras, kokį turi Vilija Aleknaitė, o jeigu lipsiu į kalnus, tai nebus Prancūzijos Alpės, nes ten dar sutiksiu Dainių Kreivį. Buvau susiruošusi skaityti Rūtos Šepetys romaną apie lietuvių tremtį, bet po Manto Adomėno rekomendacijos noras pradingo, o „Silva rerum“, apie kurią jis atsiliepia nelabai teigiamai, galbūt ir paskaitysiu, nors nesiruošiau. Ar šito norėjote, mielieji konservatoriai?
Antra mintis: kaip pigiai politikoje perkama įžymybė... Oksanai Pikul neužteko tik būti sėkminga dainininke ir turėti įspūdingą krūtinę, reikėjo dar ir Simo Jasaičio piršlybų, kad patektų ant „Žmonių“ žurnalo viršelio.
„Žmonių“ tiražas, kiek žinau, yra apie 70 tūkstančių egzempliorių, ir tai yra reklamuojama kaip „Didžiausio tiražo žurnalas Lietuvoje“. Konservatorių „Žmonių istorijos“ (beje, ar pavadinimas nėra šioks toks akmenėlis į „Žmonių“ daržą?) išleistos 140 tūkstančių egzempliorių tiražu. Taigi jų žurnalas galėtų reklamuotis kaip „Dvigubai didesnio tiražo negu didžiausio tiražo žurnalas Lietuvoje“.
Agnė Bilotaitė, kuri puikuojasi ant šio leidinio viršelio, dainuoja tik su fonograma, Seime nėra kažin ko pasiekusi, jau nekalbant apie kokius kitus gyvenimo rezultatus (ak, tiesa, yra dalyvavusi „Mis Lietuva“ konkurse, bet nesėkmingai).
Garsaus ir gražaus sužadėtinio ji neturi, netgi atvirkščiai – jaunikio ieško Palangos (ne Nidos, ne Portofino ar Kanų) gatvėse. Tačiau užtenka būti vienintele kiek padoriau atrodančia Seimo nare didžiausioje Lietuvos partijoje, ir nieko siekti nereikia – populiarumas garantuotas: partija uždės ant 140-tūkstantinio leidinio viršelio ir dar turbūt už makiažą sumokės...
Aišku, juokinga, kad šeimos vertybes taip rėksmingai ginanti partija savo rinkiminiu „veidu“ pasirinko tekėti nė neskubančią paną, skandalingai garsėjančią ryšiais su žymiai vyresniu Seimo nariu, o sutuoktinio ieškančią kurortiniais romanais nusagstytose Palangos gatvėse. Tačiau kaip jaustis mums, likusioms Lietuvos moterims ir merginoms?
Dar galėčiau susitaikyti, kad ant žmonių viršelio puikuojasi Oksana Pikul – ji bent jau dainuoti moka, tokiam biustui mano santaupų tikrai niekada neužteks, jau nekalbant, kad už S. Jasaitį galėčiau atiduoti kairę koją nukirsti (tik kam jam manęs, bekojės, galėtų reikėti?).
Suprantu, atleidžiu, ji – „elito“ atstovė, kur jau čia mums, paprastoms mirtingosioms... Galim tik skaityti ir grožėtis. Tačiau kai dvigubai didesniu tiražu po Lietuvą platinamas eilinės vidutinybės veidelis, pradedi galvoti: gal stoti į kokią nors partiją, gal ir mane ant viršelio uždės? Bet ne, paskui pagalvoju, papykau, papavydėjau, ir gana, geriau eisiu bulvių skusti...
Nes mano išrinktasis tuoj grįš iš treniruotės ir supyks, nėra kad nieko valgyti (namų ūkyje jis tikras konservatorius, kaip ir visi vyrai). Nors jis ir ne S. Jasaitis, bet paskui, žiūrėk, dar ims ir nepasipirš...
O „Žmonių istorijas“ nugrūsiu kur giliau, kad nespoksotų į Bilotaitės blondiniškas garbanas ir nuogus petukus. Gyvenimas moteriai Lietuvoje sunkus ir be to, kad konservatoriai dar druską ant žaizdų barstytų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
