Artėjantys naujieji mokslo metai išskirtiniai dėl dviejų priežasčių: baigia galioti Seimo patvirtinta Valstybinė švietimo strategija 2003–2012 metams ir šie rinkimų į parlamentą metai greičiausiai bus paskutiniai ministerinėje Gintaro Steponavičiaus karjeroje.
Abi aplinkybės neišvengiamai paliko savo pėdsaką konferencijos darbui. Visų pirma, renginį savo prakalba atidarė ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Be daugybę kartų girdėtų mantrų apie žinių visuomenės kūrimo būtinybę, premjeras „sublizgėjo“ išreiškęs pasitenkinimą, kad atsirado mokyklų reitingavimas. Jis, anot A. Kubiliaus, parodė, jog ir provincijoje yra gerų mokyklų, tuo lyg ir pateisindamas nuolat skambančią kritiką dėl jo vyriausybės skatinamo nuoseklaus kaimo mokyklų uždarinėjimo.
Tokie premjero samprotavimai labai disponuoja su daugumos švietimo ekspertų bei pačių mokytojų argumentuota kritika, kuri yra išsakoma vienokių ar kitokių reitingų kūrėjams dėl paviršutinio, paremto abejotinais kriterijais mokyklų skirstymo į pirmaujančias bei atsiliekančias. Net ir patys švietimo valdininkai, pripažindama bet kokių reitingų švietime ydingumą, ima keisti brandos egzaminų vertinimo tvarką iš norminių į kriterinius tam, kad išvengtų tiesmuko abiturientų reitingavimo. Deja, ir pats Vyriausybės vadovas, ir jo patarėjai toliau liaupsina konkurencijos skatinimą švietime.
Ir jei fiziko išsilavinimą turinčio A. Kubiliaus nesusigaudymas švietimo klausimuose nelabai trikdė, tai švietimo ir mokslo ministro G. Steponavičiaus pranešimas „Švietimo aktualijos. 2012–2013 mokslo metų prioritetai“ visiškai nuvylė. Šalies švietimo dirigento pranešimas, perskaitytas jo patronui – premjerui girdint, labiau buvo panašus į uolaus pavaldinio raporto bei priešrinkiminės kalbos simbiozę nei į bent kiek platesnę Lietuvos švietimo problemų analizę.
Pradėjęs kalbėti apie tai, kad kitais metais bus tvirtinama nauja švietimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, G. Steponavičius netrukus peršoko prie skelbtos pranešimo temos – ateinančių mokslo metų prioritetų. Deja teko nusivilti, nes prioritetais paskelbti elementarūs kiekvienos bent kiek civilizuotos šalies švietimui būtini dalykai – išlaisvintas kūrybiškumas, savarankiška ir atsakinga mokykla, saugus ir sveikas vaikas.
Tos pačios siekiamybės iš šios ministerijos aukštumų skambėjo iki G. Steponavičiaus, jos bus kartojamos ir jam išėjus. Tiesa, savo kadencijos pabaigoje ministras apžergė naują arkliuką – mokytojų kvalifikacijos sistemos tobulinimą, bet vis labiau aiškėja, kad šis prioritetas atsirado tik todėl, kad kažkam pavyko „pramušti“ didelius pinigus iš Europos Sąjungos fondų atitinkamų projektų vykdymui.
Tačiau vos puse lūpų prabilęs apie artimesnes ar tolimesnes perspektyvas, po kelių sakinių G. Steponavičius pasuko gerokai paties išmindžiotu taku ir ėmė girtis per ketverius metus pasiektais tikrais ar tariamais laimėjimais. Pradėjęs nuo pokyčių ikimokyklinio ugdymo sistemoje, kuriai pastaraisiais metais iš tiesų buvo duotas postūmis iš visiškos duobės kilti aukštyn, ministras neužmiršo pasipuikuoti ir pačia pirmąja savo iniciatyva – popierizmo mažinimu švietime.
Deja, net pats „mažintojas“ turėjo pripažinti nesėkmę – savivaldybės ir pačios mokyklos toliau sėkmingai reikalauja tvarkų, nuostatų, protokolų ir kitokių pseudodokumentų, kuriuos pati ministerija tik rekomenduoja. Ir toliau ministras monotoniškai bėrė abejotinos sėkmės sulaukusias iniciatyvas bei iki galo nepadarytus darbus – naują vadovų skyrimo tvarką bei pompastišką projektą „Lyderių laikas“, kurie iš esmės nė per nago juodymą nepagerino mokyklose dirbančių administratorių darbo efektyvumo.
Buvo paminėti keli projektai, turėję padaryti mokyklą atviresnę ir prieinamesnę įvairių poreikių mokiniams. Be abejo, neliko nepasigirta tuo, kad elektroninio dienyno diegimo tempais bei apimtimis Lietuva pralenkė net Estiją (!).
Pabaigoje, lyg tarp kitko, G. Steponavičius pateikė kelis statistinius rodiklius, bylojančius, kad švietimo finansiniai poreikiai vis auga, juos palydėdamas pagyromis apie kosmetinius pakeitimus nors kiek norint pagerinti situaciją. Reziumuodamas savo kalbą, ministras sąžiningai pripažino – didėjant reikalavimams mokykloms, jų finansavimas auga neproporcingai mažai.
Deja, taip lauktų planų, kuriais bus atsakoma į esminius švietimo iššūkius artimiausiais metais, švietimo ministras neatskleidė. Neaišku, kaip bus sprendžiama mokytojų senėjimo ir jų pertekliaus problema. Nežinia, kokių veiksmų bus imtasi taisyti tragišką situaciją dėl suaugusių įtraukimo į mokymąsi visą gyvenimą procesą. Nutylėjimų miglose paskendo ir išankstinės mokytojų pensijos, ir ilgalaikės darbo užmokesčio kėlimo programos bei kiti valstybės prisiimti, tačiau neįgyvendinti ir užmiršti įsipareigojimai.
Pasibaigus konferencijai ir su kolegomis mokytojais dalinantis įspūdžiais, gimė išganinga mintis, padėjusi kiek nuslopinti slogų ministro kalbos įspūdį. Juk nemokantis tartis ir nenorintis savo klaidų pripažinti G. Steponavičius negalėjo bent kiek nuosekliau įvertinti savo darbų bei konstruktyviai pateikti ateities planų!
O to priežastis – visus ketverius metus vesta švietimo politika, kurią, perfrazuojant sovietinės filosofijos klasikus, galima apibūdinti – žingsnis į priekį, žingsnis kairėn, po to dešinėn ir du žingsniai atgal. O trepsint tokią „lietuvišką“ pasiutpolkę, Lietuvos švietimas ne tik nejuda pirmyn, bet vis labiau tolsta nuo mūsų visų siekiamo idealo.
***
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
