O susiklostė, nes aš ne iš tų, kurių Londone laukia įsitvirtinę giminaičiai, draugai ir geri pažįstami. Nors mano išvykimo priežastis tipinė, aš pats nesu tipiškas. Ambicingas, išdidus, keistokas vienišius. Netipiškas Londono benamis. Stogo virš galvos netekau po to, kai vis tik turėti šiokie tokie pažįstami, tiksliau – pažįstamo moteris, nebeapsikentusi mano laikino pagyvenimo, pasibaigus visiems žadėtiems terminams, liepė tiesiog išeit.
Ir ją galima suprast. Kuri gi moteris ištvers ilgą beveik svetimo žmogaus buvimą namuose. Ypač tokiuose, kur ir saviems vietos ne per daugiausia, ir kur, atsiradus pašaliniam, gyvenimo privatumas tarsi dingsta. Taigi po keleto vakarinių ilgų beldimų į duris jau atsiradus įtampai ir prašymų leisti pernakvoti dar bent vieną naktį, išėjau. Tiesiai į gatvę.
Porą savaičių teko gyventi naktiniuose Londono autobusuose. Turėjau nusipirkęs net savaitinį bilietą. Įlipu į autobusą maršruto pradžioje ir kol jis važiuoja iki galutinio sustojimo, spėju užmigti. Bet autobusai - kietomis sėdynėmis, juose smarkiai krato, važinėja nenormaliu tokiai transporto priemonei greičiu. Kartais, posūkiuose, rodos, tuoj apvirs. Man net atrodydavo, kad vairuotojai taip vairuoja specialiai, kad išjudintų miegančius keleivius.
Dažniausiai važiuodavau 25 numeriu pažymėtu autobusu. Važiuoju, o į lango stiklą atremta galva taip kratosi, kad beveik jaučiu, kaip joje kratosi ir smegenys, bet vis tiek užmiegu. Kartą prikėlė kažkoks neaiškus vaitojimas. Akių neatmerkiau, bet vaitojimas vis nesiliovė. Autobusas sustojo. Girdėjau, kaip visi keleiviai išlipo, nors žinojau, kad dar ne galutinė stotelė.
Pagaliau pramerkiau akis pažiūrėti, kas vyksta. Vaitojo juodaodis. Jam buvo iškviesta greitoji pagalba. Atvykęs medikas atsinešė iš mašinos savo medicininių įrankių dėžę ir pradėjo matuoti, ką tik gali. Žmogus vaitojo toliau. Po apžiūros buvo iškviesta dar viena, jau didesnė greitoji pagalbos mašina. O iš paskos dar kita, mažesnė. Iš viso - trys greitosios. Galiausiai jų brigadoms apžiūrėjus nelaimėlį, jis buvo užkeltas ant neštuvų, įdėtas kaip koks negyvėlis į greitosios pagalbos automobili ir nuvežtas. Turbūt į reanimaciją. Ir visą tą laiką, kol jį apžiūrėjo, autobusas stovėjo tuščias, niekur nevažiavo...
Įlipau į kitą autobusą. Važiavau toliau... Išgirdau, kaip balsas iš kabinos surėkė: „Paskutinė stotelė! Kelkitės, kas miegat!“ Automatiškai pašokau ir išlipau. Perėjau į kitą gatvės pusę, o ten stotelėje jau laukė ne vienas iš to paties autobuso išlipęs gyventojas. Laukė to paties maršruto autobuso. Man jų veidai iki koktumo atsibodę... Laikiau tuos žmones degradavusiais, ir nors dabar mano likimas buvo toks pat, kaip jų, niekaip negalėjau savęs su jais tapatinti…
Kitas autobusas greitai atvažiavo. Visi skubėjo, kad užsiimtų sėdimas vietas, nes žinojo, kad toliau visą kelią miegos. Kitoje stotelėje įlipo dar keliolika. Tai barų lankytojai. Triukšmas autobuse padvigubėjo nuo jų apkvaitusių kalbų, bet vis tiek užmigau. Tada išgirdau balsą šalia savęs - paskutinė stotelė. Šį kartą vairuotojas pats pažadino mane. Jis klausė: „Iš darbo grįžti? Pavargai, kad užmigai?“ Asakiau, kad iš naktinės pamainos. Dar padėkojau ir išlipau.
Vėl perėjau į kitą pusę gatvės. Paskui mane atsliūkino dar keletas tų pačių autobuso gyventojų. Įsėdau. Važiavau. Užmigau. Prikėlė vairuotojas. Išlipęs pamačiau, kad ten, kur miegojau, langas išdaužtas. Nei girdėjau, nei ką nors jutau. Važiavau toliau. Išgirdau, kaip kažkas šalia pradėjo vemti. Visai jauna mergina. Matyt, nepratusi gerti. Užkalbinta paaiškino, kad su drauge šventė gimtadienį. Greit ištraukiau iš krepšio maišelį, servetėlę ir pabandžiau įduoti jai į rankas. Bet ji numetė maišelį ant grindų ir vėmė ant jo. Rėkiau, kad ne taip daro.
Atsibodo tas pats maršrutas. Persėdau į kitą. Stovėjau pakankamai apšviesto autobuso viduryje. Pirmas įspūdis, kad įlipau į kalinių autobusą - daugelis trumpomis rankovėmis, tad matėsi tatuiruotės, veidus dengė nuo kepurių krentantys šešėliai. Visi tarsi sustingęs žiūrėjo į mane. Akimis ieškojau, kur atsisėsti. Radau vietą. Priėjau. Akimis tyrinėjau, kol nustačiau, kad sėdynė per daug nešvari. Grįžau atgal. Visi žiūrėjo į mane ir tikriausiai galvojo, ko aš po tą autobusą vaikštau. Stovėjau toliau pačiame vidury.
Šalia manęs giliai miegojo nenusakomo amžiaus juodaodis. Jis sėdėjo ant savo paties atsineštos sudedamos kėdės. Jis miegojo taip giliai, kad jo galva tabalavosi lyg nukirstos žąsies. Netrukus įlipo trys „juodulės”. Apsirengusios baltais kaip angelų rūbais. Milžiniškomis sėdmenimis, išvirtusiomis krūtimis, juodomis akimis ir baltais kaip sniegas dantimis. Jos grįžo iš naktinio klubo ir taip garsiai pasakojo viena kitai savo įspūdžius, kad net nesigirdėjo, kaip pranešė apie kitą stotelę.
Neapsikentęs triukšmo išlipau. Palaukiau kito autobuso. Vėl važiavau. Užmigau... Išgirdau: „Paruoškite autobuso bilietus.” Pramerkiau vieną akį. Pamačiau, kaip mane kelia juodaodė kontrolierė. Ji klausė, ar turiu bilietą. Atsakiau, kad „turiu“ ir pradėjau nežinia ko ieškoti krepšyje. Ji nuėjo tikrinti toliau, kol apsistojo ties vienu autobuse geriančiu tamsaus gymio žmogėnu. Kilo konfliktas. Išgirdau, kaip iškvietė policiją. Pramerkiau kitą akį ir pamačiau, kad visi jau išlipę, nes autobuso vairuotojas iškvietė policiją. O girtas žmogėnas aiškino, kad jis praradęs darbą, kad neturi kur gyventi, kad jam viskas vis tiek. Nors, manau, kad jis niekada nedirbo ir gyvena iš pašalpų. Palikau ir šitą autobusą. Kontrolierei dar pasakiau, kad tą juodulį griežtai nubaustų. Bilieto neradau, nes jo ir neturėjau.
Dar tą pačią dieną susiradau tokią įstaigą, kur galėjau nusiprausti ir pavalgyti. Įėjus į vidų bei paklausus, kur galima nusiprausti, man davė rankšluostį ir kelis gramus šampūno. Parodė dušo patalpas. Pravėriau duris. Pirmiausia pasitiko prakaito kvapas. Trys dušo kabinos, o prie jų laukė dar keli klientai. Jie basi stovėjo ant plikų grindų, ant kurių bėga visų nusiplauti nešvarumai. Pabandžiau įsivaizduoti, kad ir aš stoviu ant tų grindų nuogas, basas... Šiurpas perėjo.
Persigalvojau. Nusprendžiau kriauklėje nusiprausti bent veidą. Tačiau ir prie jos darbavosi keli vyrai. Vienas iš jų, treninguotas, su stora neaiškios kilmės metalo grandine ant kaklo kriauklėje skalbė savo kojines, kitas skutosi kelių dienų raudoną barzdą. Kartkartėmis, kai atsukdavo per daug karšto vandens, nusikeikdavo rusiškai. Pagaliau išgirdęs vieną normalų žodį, supratau, kad tai - lietuvis, pagal tartį, lyg ir iš Žemaitijos...
Išėjau iš tos įstaigos nei nusimaudęs, nei nusiprausęs. Grąžinau rankšluostį. Paklausiau, ar turi kavos. Atsakė, kad kavos duoda, kai baigiasi arbata. Taigi, davė arbatos ir nežinia kuo perteptą sumuštinį, kurį greit ištyrinėjęs nustačiau, kad tai - lyg mėsainis. Grąžinau atgal pasakęs, kad mėsos nevalgau. Esu vegetaras. Tada man padavė kitą sumuštinį su sūriu, kurio prekinė išvaizda buvo kur kas geresnė.
Valgomajame knibždėte knibždėjo žmonių. Niekas niekur neskubėjo. Vieni gėrė arbatą, kiti skaitė laikraščius, treti lošė kortomis. Nuėjau į kiemelį. Sukandęs dantis suvalgiau kalinio davinio pavidalo pusryčius, kurių ir skonis buvo atitinkamas. Palikau tą keistą pilną niekur neskubančių, įvairių tautybių žmonių įstaigą ir vienintelis išskubėjau į kitą „bomžyną“, kur būtų galima nusiprausti.
Ten atsidūriau po pusvalandžio. Bet man pasakė, kad į dušą pavėlavau. Vos ne vos įsiprašiau. Davė penkias minutes laiko, rankšluostį, šampūno ir skutimosi peiliuką. Dušo patalpoje buvo trys kabinos. Dviejose kažkas maudėsi ir kalbėjosi arabiškai. Įėjau į neužimtą kabiną, bet ten nebuvo kur pasidėt rūbų. Nusprendžiau nusiprausti tik veidą ir jau skutausi barzdą, kai išgirdau, kaip arabai pradėjo dainuoti. Visą naktį praleidau be miego, o čia dar tos dainos, kurių žodžių nesuprantu!
Mane tai taip suerzino, kad norėjosi pribėgti prie jų ir tuo pačiu peiliuku perrėžti gerkles... Per penkias minutes susitvarkiau. Ir nors darbuotojai man sakė, kad į dušą pavėlavau, arabai toliau dainuodami su pasimėgavimu niekur neskubėdami maudėsi. Koridoriuje už durų jų laukė socialiniai darbuotojai. Išeidamas jiems pasakiau, kad aš jų vietoje tuos tinginius nuogus iš dušo į gatvę išmesčiau nelaukdamas nė minutės...
Galiausiai atradau vietą, kur kiekvieną rytą gaunu kavos su pienu. Aišku, jei nepavėluoju... Dar po kelių dienų sužinojau, kur galima gauti nakvynę, pusryčius, pietus ir vakarienę. Nakvynei duoda atskirą kambarį. Viduje - spinta, kriauklė, lova, švari patalynė. Gerai išsimiegu. Keliuosi anksti, nes reikia ieškoti darbo. Dar užeinu į valgyklą pavalgyti. Maistas lyg ir padorus. Vieną kartą bevalgydamas už nugaros išgirdau, kaip vienas šios įstaigos gyventojas šaukė ant virtuvės darbuotojos už tai, kad ji „išdūrė“ – jis prašė įdėti keturis sumuštinius, o ji įdėjo jam tris. Jo ego buvo taip įžeistas, kad jis kaip pamišėlis bėgiojo po visą valgyklą koneveikdamas virtuvės darbuotoją ir rėkdamas, kaip ji drįso jį apgauti.
Visa scena atrodė taip, tarsi pačiam karaliui būtų buvęs suduotas smūgis į veidą. Žmogelis matė tik save. Į darbą jis neskubėjo, kaip ir daugelis kitų. Jei kas iš tos įstaigos kur išeidavo, tai tik tam, kad pereitų į kitą panašią. O manęs laukė gatvė, miestas, autobusai ir šviesus rytojus, kuriuo aš tikėjau...
Bus tęsinys.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
