Vėliau pavyko iš socialinių darbuotojų išprašyti man nupirkti gerą miegmaišį. Tik jie griežtai prisakė nieko apie tai nesakyti kitiems „bomžams“, nes esą taip miegmaišių įsigeis visi. Taigi, turėdamas miegmaišį susiradau ir kitą nakvynės vietą. Nelabai tolimame Londono priemiestyje, šalia bažnyčios.
Pradžioje į šią vietą atvažiuodavau tik pirmą valandą nakties. Vėliau iki vidurnakčio bastytis po miestą nusibodo. Juk svarbiausia gerai išsimiegoti, pailsėti ir ieškoti darbo… O Londoną, galvojau, apžiūrėsiu vėliau.
Rytais keldavausi 5 val. 30 min. „Bomžynuose” lankydavausi kiek įmanoma rečiau, kadangi savęs netapatinau su ten esančiais žmonėmis. Be to, jutau, kad toks gyvenimo būdas gali tave užkrėsti ir tiesiog įtraukti, užnuodyti abejingumu ir nenoru ką nors keisti ar ko nors siekti.
Tiesa, kartą vienoje iš tų įstaigų pasikeičiau batus. Gavau apynaujus firminius. Pavalgyti nuvažiuodavau į sikhų šventyklas (kad nekrisčiau į akis – kartais į vieną, kartais į kitą). Kadangi dienas praleisdavau bibliotekose, ten tualeto patalpų kriauklėje dažnai išsiplaudavau galvą.
Turėjau savo dienos režimą ir judėjimo iš vietos į vietą planą. Tarkim, biblioteka, kurioje lankydavausi, dažniausiai buvo pusantro kilometro atstumu nuo Krizių centro ir maždaug tokiu pat atstumu nuo Darbo biržos, kur galėdavau nemokamai skambinti į laidinius tinklus (pagal taisykles – tik ieškodamas darbo).
Važinėjant traukiniais, juose, kaip ir naktiniuose autobusuose, teko patirti visokių nuotykių.
Kartą vakare važiavau į savo nakvynės vietą. Pamačiau, kaip vienas kostiumuotas anglų džentelmenas vartosi ant sėdynių. Iš veido matėsi, kad apsvaigęs kankinasi. Kadangi jau anksčiau buvau matęs panašių vaizdų, supratau, kuo tai baigsis. Pasivartęs jis galų gale sugriebė rankomis krūvą laikraščių ir palenkęs galvą prie grindų pradėjo vemti... Nieko nesakiau, nes buvo per vėlu, ir ramiai perėjau į kitą vagoną.
Arba kitas epizodas: važiavau, o šalia manęs sėdėjo keli lenkai, garsiai vienas su kitu kalbėjosi, kas antras žodis - „k…“. Išgirdau, kaip vienas labai smulkaus sudėjimo, iš pažiūros, neturintis nė 20 metų, padiktavo kitam lenkui telefono numerį gale pridurdamas, kad čia prostitutės (lenkės) numeris. Po to savo mobiliajame telefone paleido lenkišką muziką ir su pasimėgavimu užkėlęs kojas ant sėdynės klausėsi...
Tokių žmonių, privažiavusių iš visos Europos, tenka dažnai matyti. O kažkurį rytą, įsėdus į traukinį, po kelių minučių iš kito vagono priėjo jaunas gana aukštas vyrukas ir apkūni mergina. Vaikinas manęs paklausė, ar čia, traukinyje, yra tualetas. Man tas klausimas nuskambėjo keistai, nes tokiuose traukiniuose tualeto nebūna, be to, jie, kaip supratau iš tarties, anglai, turėjo tai žinoti. Bet šiuo atveju turbūt nelabai orientavosi. Todėl ir atsakiau: „Tualetas lauke, jei reikia“, duodamas suprasti, kad traukinyje jo nėra. Bet anglas to nesuprato ir vėl paklausė: „Ar yra tualetas traukinyje?“ Jam vėl atsakiau, kad tualetai yra kiekvienoje traukinių stotelėje, o traukinyje tualeto nėra!
Tada šalia jo stovėjusi mergina jam ištarė: „Daugiau kęsti negaliu...“ Vyrukas grįžo atgal į savo vagoną, o mergina čia pat nusimovė kelnes, pritūpė ir ant traukinio grindų atliko savo gamtinius reikalus... Po to kaip niekur nieko grįžo į savo vagoną. Po kelių minučių traukinys sustojo įprastoje stotelėje išleisti ir paimti keleivių.
O apsinakvoti prie bažnyčios buvo ne visada paprasta ir laikui bėgant darėsi vis sudėtingiau. Vieną vėlų vakarą prie jos atvykęs pamačiau, kad beveik visoje jos patalpoje dega šviesos. Tad vos ne valandą laukiau, kol jas kas nors užgesins ir išeis. Net ėmiau galvoti, ką galima taip vėlai bažnyčioje veikti. Kaip kokiame bare! Galiausiai laukti atsibodo. Nusprendžiau eiti ir atsigulti.
Įėjau į kiemą, jau tiesiau miegmaišį, kai po minutės išgirdau, kad kažkas eina gatve ir kalbasi. Nugirdau, kaip staiga jauni besikalbančiųjų balsai pasklido po kiemą, artėjo manęs link. Tiesiog per kokius penkis metrus nuo manęs priėjo jaunas vyrukas su mergina ir nuėjo bažnyčios durų link. Niekaip nesupratau, kaip jie galėjo manęs nepastebėti! Kad nepastebėjo, buvo justi iš jų kalbos, kuri nė sekundei nebuvo sutrikusi. Po kokių dešimties minučių bažnyčioje šviesos užgeso. Ir aš ramiai užmigau.
Kitą rytą prabudau likus trims minutėms iki laiko, kai turėjo skambėti žadintuvas. Bet nusprendžiau dar keliolika minučių pamiegoti. Tačiau kai nuėjau į traukinių stotelę, pamačiau, kad ką tik atėjo automatinius praėjimo kontrolės vartus prižiūrintis stoties darbuotojas ir ėmė juos įjunginėti. Nespėjau pereiti vartų iki jų įjungimo. Tad teko eiti pėsčiomis į kitą traukinių stotelę tris kilometrus, kurioje (aš žinojau) tokių kontrolės vartų net nebuvo.
Kitą kartą, kai po vakarienės nuvažiavau į savo nakvynės vietą, pamačiau ne tik bažnyčioje degančias šviesas, bet ir priestato koridoriuje vaikščiojantį žmogų, kuris galbūt buvo bažnyčios sargas. Tai mane sunervino, nes negalėjau nueiti ir atsigulti, mat vieta, kur miegodavau, buvo per kelis metrus būtent nuo to priestato! Tad kad neatkreipčiau į save dėmesio, nesustodamas iš toliau aplenkiau bažnyčią ir nuėjau.
Lauke lijo. Bet dėl to visai nesijaudinau. Tiesiog kaip ir daugelis žmonių, kurie turi namus bei stogus virš galvų, lietų laikiau įprastu reiškiniu. Ėjau nežinomu keliu, kuris po pusvalandžio mane atvedė vėl prie bažnyčios. Šviesos jau buvo užgesintos. Tyliai nuėjau į savo „miegamąjį” - dviračiams laikyti skirtą vietą, virš kurios buvo stogelis. Pasiruošiau nakvynei ir užmigau.
Dar po kelių naktų susvyravo mano įsitikinimas, kad bažnyčioje nakčiai niekas nepasilieka. Vieną vidurnaktį išgirdau, kaip iš bažnyčios kažkas išėjo, įsėdo į automobilį, apsisuko mane apšviesdamas galiniais raudonais žibintais (per kokius dešimt metrų nuo manęs) ir išvažiavo. Tą rytą prabudęs 5 val. 30 min. dar norėjau pagulėti penkias minutes. Kaip tik tuo metu į bažnyčios aikštelę vėl įvažiavo tas pats automobilis! Sustojo priešingoje, nei aš gulėjau, aikštelės pusėje, iš jo išlipo vadinamasis sargas ir nuėjo į bažnyčią. Laimei, taip manęs ir nepastebėjęs. Pasisekė, kad tuo metu dar gulėjau.
Nors kai lyja ar šąla, svarbiausia yra galvoti taip, kaip tie, kurie turi namus, - toks galvojimas neapsaugojo manęs nuo peršalimo, lapkričio mėnesį nakvojant po atviru dangumi. Pakilo karštis, ėmė plyšti galva.
Vienuoliktą vakaro nuvažiavau į Londono Karališkąją ligoninę. Nuėjau į pirmosios pagalbos skyrių. Ten laukiau apie pusantros valandos, kol mane priims. Kai gydytojui pasakiau, kad peršalau, kad turiu temperatūros, jis atsakė, kad dėl tokių dalykų jie vaistų neduoda. Sako, nueik į vaistinę ir nusipirk, o nuo peršalimo dar nė vienas nemirė. Tačiau kažkokias anketas, dėl ko skundžiausi, vis dėlto užpildė ir nusiuntė į šalia esantį skyrių.
Nuėjau ten. Žmonių buvo mažiau. Laukiau tik pusvalandį, kol pasirodė kostiumu apsirengęs gydytojas. Aš jam pasakiau, kad su kostiumu jis labiau panašus į prezidentą nei į gydytoją. O jis paklausė, kas man yra. Pasakiau, kad mane karštis muša, temperatūros turiu. Visas kūnas kovoja su blogio jėgomis, kurioms man reikia atsispirti. Jis žiūrėjo į mane rimtai nustebęs. Tą pastebėjau ir pasakiau: „Jūs panašus į psichiatrą, bet aš nesergu jokiomis psichinėmis ligomis. Aš turiu tik temperatūros.”
Tada gydytojas įkišo man į ausį ir kelias sekundes palaikė termometrą, jis rodė, kad turiu 38 laipsnius temperatūros. Patikrino gerklę, plaučius, kurie dar buvo sveiki. Ir davė paracetamolio pakelį. Laikrodis rodė 1 val. 30 min. Grįžti į nakvynės vietą prie bažnyčios jau nebuvo kaip, traukiniai nebevažiavo. Gydytojo paklausiau, ką daryti, kur praleisti naktį. Jis patarė nueiti ten, kur buvau, tyliai ramiai atsisėsti ir, kiek galiu, būti. Tad išgėriau vaistų ir porą valandų prasėdėjau. Po to atėjo apsauga ir ėmė raginti keltis bei išeiti. Jų paprašiau, kad dar valandą leistų pabūti. Taip pusiau sėdėdamas, pusiau miegodamas prabuvau iki 5 val. ryto.
Po kelių dienų, šeštadienio rytą, pagaliau atsikėliau gerai išsimiegojęs. Stipriai švietė mėnulis. Apsiaviau batus. Susivyniojau miegmaišį. Užsidėjau kuprinę. Atsistojau ir jaučiau, kad jau ant abiejų kojų stoviu tvirtai. Į šonus nemėto, akyse jau nematau žvaigždučių. Ėjau per pievą, o ji girgždėjo nuo gruodo. Ėjau asfaltu, girdėjau, kaip po kojomis lūžta ledas, kur buvo balos. Gatvėse užšalę mašinų langai. Net juokas suėmė...
Stiprėjant šalčiui ir vis randant vidurnaktį tebedegančias bažnyčios šviesas, apšviečiančias mano nakvynės vietą, čia toliau važinėti miegoti darėsi nebeįmanoma. Galbūt ir sargas mane pastebėjo, gal išgirdo, kaip kosėjau.
Vieną naktį dar bandžiau atsigulti ant žolės. Lauke lynojo, girdėjau, kaip į miegmaišį stuksena lietaus lašai. Užmigau. Bet po poros valandų pajutau, kad pradėjo šalti kojos. Prabudau, žiūriu, jos šlapios, miegmaišis kiaurai permirkęs, o apsidairęs pamačiau, kad ir aplink mane visur prisnigta. Teko keltis antrą nakties.
Susidėjau daiktus ir stovėjau dar dvi valandas iki keturių ryto. Gražus baltas vaizdas ryte buvo, ypač, kai žemėn lėtai krito snaigės...
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai (1): Miegas autobuse ir siaubingi pagalbos centrai
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
