Direktorius direktoriumi, bet gerai gyventi visi ir visur norim, todėl, išdidumą galinėj spintos lentynoj užkišus, nuėjau į pokalbį fabrikėlin vietinės reikšmės... Kadangi „suspindėti“ tinkamai pavyko, mane priėmė į darbą. Pinigai ne kažin kokie, o ir darbo man tik trejetui valandų per dieną atsirado, bet juk visą gyvenimą girdėjau, kad gera pradžia – pusė darbo!
Aš nežinau, ką tokio gero šiame (o gal - aname) gyvenime esu padariusi, bet mane Dievas tikrai apdovanoja sutinkamais žmonėmis. Gamyklėlė tokia labai naminė (aš žvakių fabrikėlį iš „Dvylikos kėdžių“ įsivaizuodavau). Gal todėl, kad dydžio sulig mano buvusia svetaine, o gal dėl fantastiško senioko, kuris savo svajonę šioje vietoje įgyvendina. Bosas pats sugalvojo šitą produktą, pats stakles sumeistravo ir pats greta dirba kartu su mumis! Neįmanoma nesižavėti tokiu žmogumi.
Taigi tapau „juodadarbe“. Atėjus į gamyklėlę, pirmiausia iš boso išgirstu: „Gal kavytės norėtum?“, „Ar nieko neskauda po praėjusios darbo dienos?“, „Ar patogi kėdė, gal norėtum kitokios?“ Jei papasakosiu, kad vėliau jis atneša sulčių su sausainiais, o dar po kažkiek laiko sako, kad "Mergaitės, atsigerkit kavos ir pailsėkit truputėlį", jūs susinervinsit ir nuspręsit, kad aš viską išsigalvoju, todėl aš to ir nepasakosiu.
Nebandau nei savęs, nei kitų įtikinti, kad visi darbdaviai Danijoje tokie. Aš tiesiog sakau, kad kažkokiu mistiniu būdu man tokie žmonės siunčiami. Ir kaip televizijoje sako: „Nebandykite to pakartoti, jei nesate profesionalai“.
Taigi „lieju prakaitą“ šiame fabrikėlyje ir taip didžiuojuosi tai darydama! Kadangi jokių ypatingų gabumų mano atliekamam darbui nereikia, tai pati save motyvuoju visas tas 3 valandas (visada žinojau, kad tai bus protinis darbas). Ir juokas juokais, o esmė ta, kad žmogus (bosas mano dabartinis) kažką susvajojo ir nenumojo ranka į tai, o bando (ir gana sėkmingai ) svajonę savo įgyvendinti.
Aš nežinau, kas čia man darosi, bet kartais atrodo, kad gal jie kokių laimės hormonų į maistą prifarširuoja, kad čia taip gera! Juk turi būti kokia nors priežastis, kodėl statistiškai danai vieni iš laimingiausių žmonių pasaulyje. Ką ten danai, aš tik šalia pastovėjau, o jau va - laimės pilnos kelnės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
