Paprasčiausias pavyzdys: lietuviai niekados neišsirenka tinkamo sau parlamento. Balsuoti gali kiekvienas pilietis – recidyvisto balsas lygiai toks pat vertingas, kaip ir Konstitucinio teismo teisėjo. Lietuvos pilietybę turinčio arabo balsas yra lygus Nacionalinės premijos laureatui.
Multimilijonierius turi tokią pat teisę užpildyti biuletenį, kokią turi ir mirštantis kurčnebylys. Ir turime daugumos išrinktą Seimą. Jei žiūrėti į sociologines apklausas, tai nepatenkintų juo irgi yra dauguma. Netrukus rinksime naują parlamentą. Manote, dauguma šį kartą bus teisi? Rinks arba Kėdainių „kniazių“, kuris bėgo iš Lietuvos, kai grėsė baudžiamoji atsakomybė, arba socdemus kurie konservatoriams paliko Lietuvos finansus „tarsi po gaisro“, arba kartą jau prisidirbusio ir nušalinto Pakso partiečius.
Arba kitas pavyzdys iš gyvenimo. Prieš porą savaičių Norvegijos sostinėje Osle baigėsi teismas. Ten teisė žmogų, vardu Andersas Breivikas, kuris paklojo beveik 80 žmonių. Jį pripažino sveiku bei pakaltinamu ir nuteisė pačia griežčiausia bausme – jis nubaustas kalėti 21 metus. Kitaip sakant, po tris su viršum mėnesio už kiekvieną žmogų.
Jei paklausime daugumos lietuvių nuomonės, minia atsakys: „Nesąmonė, reikėjo arba mirties bausmės, arba bent jau mažų mažiausiai iki gyvos galvos be teisės malonei“. Dauguma jų tiesiog nesuvokia, jog bausmės tikslas yra pasitaisyti, o ne atkeršyti. Tokie sako: „Akis už akį“! Vargu ar būtų tokios pat nuomonės, paklausti: „Jei tavo vaikas nužudė žmogų (arba net ne vieną), tai jį irgi reikia nužudyti?“
Nepasakytum, kad Norvegijoje būtų blogi įstatymai. Tik norvegai nuo lietuvių skiriasi tuo, jog jiems įstatymas yra svarbiau už atskirai paimtą vieną ar kitą žmogų. Panašiai ir Estijoje – 2003 metais anuometinis teisingumo ministras Ken-Marti Vaheris, viršijęs greitį, nuo atsakomybės neišsisuko. Įstatymai ir Lietuvoje neblogi, klausimas tik kaip jie taikomi?
1835 metais vienas prancūzų aristokratas, vardu Aleksis de Tokvilis, nuvyko į neseniai susikūrusią Ameriką su vienu tikslu. Jis žūtbūt norėjo suprasti, kur yra demokratijos – o JAV yra pirmoji šiuolaikinė demokratija – privalumai ir kokie jos trūkumai. Jis praleido ten kelis mėnesius ir parašė genialią knygą - „Demokratija Amerikoje“. Geresnės knygos apie Ameriką iki šiol nesugebėjo parašyti niekas. Visiškai niekas, net amerikiečiai tai pripažįsta.
Autorius gerokai pralenkė savo laiką – net ir šiandien jo kūrinys yra laikomas šedevru. Jis priėjo prie įdomios išvados: demokratija turi savų privalumų, tačiau žmonėms esant vienodų teisių ir pareigų bei galimybių, prastėja jų darbų, kūrinių, poelgių kokybė. Ar jis buvo teisus? Manau, vis dėlto, buvo teisus. Ir galiu pateikti pavyzdį. Geriausias demokratijos pavyzdys – interneto komentarai. Juos gali rašyti kiekvienas, skaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir išsilavinimo bei turtinės padėties. Tikrų tikriausia demokratija. Ir kokia komentarų kokybė? Paskaitai ir tampa akivaizdu, kad epistoliariniam žanrui atėjo visiškas galas – žmonės atprato raštu dėstyti savo mintis. Šiuolaikiniai lietuviai gimtąja kalba bendrauja žymiai primityviau nei jų tėvai, seneliai ir protėviai. Aišku, ne tik lietuviai. Įdomus dalykas, tiesa?
Šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje žmonėms yra leidžiama viskas, kas tik neuždrausta. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra nebaudžiama už savanorišką nesantuokinį seksą. Jei tik nori, gali į valias miegoti, su kuo tik nori. Tik turėk noro, laiko, energijos ir partnerių. Gali turėti daugybę, niekas nereguliuoja, kaip elgtis. Musulmoniškoje šalyje už tai lauktų griežtos bausmės. Kokiam nors Irane, tikėtina, už tokius dalykus kūną įkastų į žemę, o į galvą mėtytų akmenimis tol, kol kvėpuotum. Paskaityk tokio teksto komentarus ir pagrindinės nuomonės bus tokios – dauguma arba sakys, kad „šaunuoliai, pas mus taip reiktų!“ arba „tikėtina, kad vėliau ir pas mus taip bus, lauk musulmonus iš Europos“! Žinoma, aš čia taktiškus pavyzdžius pateikiau, o juk visi žinome, kad anonimai parašo truputį griežčiau, ar ne?
Bet grįžkim prie mano praeito teksto, kuriame atskleidžiau apsikvailinusio policininko neprofesionalų elgesį. Kad jo elgesys buvo neatitinkantis standartų ginčo niekam nekyla – tai pripažino jo vadai ir jį nubaudė. Atsiverti komentarus, o ten dauguma ką sako? Įvairiausio plauko filmų prisižiūrėję bei gandų prisiklausę piliečiai rypauja: „Baltarusijos ambasados teritorijoje galioja Baltarusijos įstatymai“. Nei vienos nuorodos į teisės aktus, vien tik padrika neapykanta man, apsigynusiam savo teises. Tai, kad ambasada yra tų valstybių teritorijos dalis, yra tokie patys paistalai, kaip ir Lochneso pabaisa.
Be abejo, teisinis režimas ambasadų teritorijose yra kitoks (apie tai kalbama 1961 metais priimtoje Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių), bet tai tikrai nėra laikoma tų valstybių teritorijos dalimi. Tai tik patvirtina 1992 metų Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas. Užtenka pacituoti tik jo ištrauką: „It is clear that Embassy premises are not part of the territory of the sending state“.
Ir tai logiška, mat įsivaizduokite sau situaciją: pavyzdžiui, diktatoriška šalis priima įstatymą, kuriuo draudžiama naudotis mobiliais telefonais, o nusižengę baudžiami mirties bausme. Ir ką, būtų legalu, jei ambasadoje būtų vykdomas toks idiotiškas įstatymas? Taip gali manyti tik žmonės, kurie nežino, ką reiškia Konstitucija. Arba žino (juk Vilniuje yra toks prospektas), bet niekad jos neskaitė. O jei skaitė, tai tikrai nesivadovauja.
Kitas minios psichologijos pavyzdys. Antai prieš savaitę rašiau tekstą apie tai, kaip blogai dirba „Susisiekimo paslaugų“ kioskelis Kudirkos aikštėje. Daugelis piktinosi ne tuo, kad moteriškės aptarnauja neefektyviai, o pačiu filmavimo faktu. Kai kurie nesupranta, kad filmuojant viešoje vietoje jokių leidimų nereikia (apie tai kalba LR Visuomenės informavimo įstatymas).
Taigi, ką daro dauguma? Tiesiog patyliukais bejėgiškai laukia eilėse. Jie nusipelno tokio aptarnavimo, kokį gauna. O aš ir toliau, matydamas aplaidumą, imperatyviai nurodinėsiu pasitempti. Lyg man turėtų rūpėti kažkokia jų „sistema“. Man svarbu, kad aš ir kiti žmonės efektyviai būtų patenkinami, o ne jų vidiniai reikalai. Kaip teisingai vienas žmogus įvardijo – aptarnauti reikia gerai, net jei CNN transliuoja tiesiogiai. Jei to nesugebi, tai keisk profesiją ir nesiteisink aplinkybėmis – kiekvienas yra pats savo sėkmių ir nesėkmių kalvis.
Ir vis dėlto neklydo H. Ibsenas, rašydamas: stipriausias pasaulyje yra tas, kas stovi vienas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
