Apie vidurnaktį pro tas grotuotas duris patekau į vidų. Keliolika sekundžių stovėjau ir laukiau, kol akys pripras prie tamsos. Bandžiau įsiklausyti į kiekvieną garsą norėdamas įsitikinti, ar nieko šiame name nėra. Kažkas po kojomis prabėgo... Kai pagaliau prieblandoje pradėjau šiek tiek įžvelgti daiktus, pamačiau prie sienos stovintį sudaužytą veidrodį. Po kojomis jutau jo šukes. Daugiau šiame kambaryje nieko nebuvo.
Pravėriau kitas duris. Patekau į didesnį kambarį. Jis taip pat buvo tuščias, o iš jo durų ertmė atsivėrė tiesiai į lauką. Tas kambarys man pasirodė jaukesnis, nes pro durų angą pateko daugiau šviesos. Norėdamas apžiūrėti visą namą grįžau prie laiptinės.
Užlipau mediniais laiptais į antrą aukštą. Atsargiai įėjau į vieną kambarį su pusiau išluptomis grindimis, po to, pravėręs duris apžiūrėjau kitą. Namas buvo tikrai tuščias. Nusprendžiau, kad galiu jame laikinai įsikurti, kad turėčiau virš galvos šiokį tokį stogą. Grįžau į patį pirmąjį kambarį pirmame aukšte. Nors ir nejaukų, keistais kryžiais apipieštomis sienomis, bet pagalvojau, kad tamsoje būsiu ne taip greitai pastebėtas.
Ant grindų pasitiesiau laikraščių, miegmaišį ir užmigau. Miegojau kaip visada penkias valandas. Prabudau nuo šalčio ir žadintuvo vibravimo. Greitai įsidėjau miegmaišį į krepšį ir išėjau į lauką. Per naktį sniegas buvo pasidengęs pluta, o kelias – plonu ledo sluoksniu. Žinoma, toks gyvenimas - šuniškas. Bet tikėjausi, kad tai laikina.
Buvo gruodžio antra pusė, tad visur jau tvyrojo kalėdinė nuotaika. Vakarais grįždamas į savo buveinę matydavau, kaip žmonės puošia savo kiemus šviečiančiomis girliandomis, eglutėmis. Pro langus matėsi, kaip jie vakaroja, valgo vakarienę, žiūri televizorių sėdėdami minkštuose foteliuose...
Mane apimdavo toks nepasitenkinimas savimi, toks didelis pyktis dėl savo tokio šuniško gyvenimo, dėl to, kad turiu eiti miegoti ant grindų vos ne lauke, be jokių normalių buitinių sąlygų, be darbo, be šeimos, be nieko. Bet tikėjausi, kad tai vis dar laikina.
Didžiausias išbandymas laukė manęs priartėjus Kalėdoms. Pajutau tokią socialinę izoliaciją, tarsi būčiau kalinys mirtininko kameroje. Ir gal net ne todėl, kad nebuvo artimų žmonių, kad buvau vienas, bet kad neturėjau savo vietos, neturėjau namų, niekur negalėjau rasti ramaus kampo...
Tartum būčiau savo gyvenimo aplinkybių įkaitas. Lietuvoje gyvenau vienas ne vienerius metus. Bet turėjau namus, kuriuose vakarais galėdavau patogiai įsitaisyti prieš televizorių, pailsėti, ramiai pasikalbėti telefonu su artimais žmonėmis. O dabar jaučiausi esantis vakuume. Viduje kerojo pyktis.
Man jau nebuvo įdomu nei muziejai, nei miestas. Esant tokiai būsenai norėjosi kuo toliau bėgti nuo žmonių. Net kilo mintis, kad galiu pradėti nekęsti Kalėdų. Mano pyktis buvo toks didelis, kad stengiausi iš visų jėgų tvardytis. Prasilenkianti pro mane žmonių masė nervino. Ir ypač jų tabaluojantys, prikimšti dovanų krepšiai, kurie mane nuolat baksteldavo. Norėjosi tuos krepšius nuspirti. Nežinojau, kaip prastumti tas kalėdines dienas... Nes nebuvo nei kur, nei su kuo jų švęsti.
Kai gruodžio 24 dieną biblioteka užsidarė antrą valandą dienos, apėmė dar didesnis įsiūtis ir nepasitenkinimas – ką veikti toliau? Buvau toks piktas, kad rodės, galėjau net žmogų užmušti. Namų nėra, o eiti kažkur kitur - beprasmiška. Dar bandžiau nuvažiuoti į kitą biblioteką miesto centre. Ji buvo uždaryta. Nuėjau į Meno galeriją - uždaryta.
Patraukiau į šalia galerijos esančią kriptą, nusileidau laiptais į apačią ieškodamas kur prisėsti. Iškart pajutau, kad apsaugos darbuotojas pradėjo mane stebėti. Galvoju, to dar betrūko, dar jis man po kojomis painiojasi. Nenorėjau nieko matyti... Ir kaip tyčia, man kelią skersai pastojo jis! Klausia, ar man viskas gerai. „Blogai“, – atsakiau susinervinęs ir stengiausi iš visų jėgų valdytis.
„Kur eini?“ – paklausė. Atsakiau: „Tai asmeninis reikalas.“ Tada „apsauginis“ parodė man savo pažymėjimą ir oficialiai prisistatė esąs apsaugos darbuotojas. Atsakiau jam, kad ir be pažymėjimo mačiau iš jo veido, elgesio ir kalbos, kad jis juo dirba. Tada jis dar kartą paklausė: „Kur eini?“ Jaučiau, kaip mano pyktis, kurį stengiuosi valdyti, dar labiau pakilo. Atsakiau, kad einu į susitikimą. „Apsauginis“ paklausė: „Su kuo?“ Atsakiau – „Asmeninis reikalas“. „Apsauginis“: „Bet čia vieša vieta ir negali būti jokių asmeninių paslapčių. Atsakiau – „Žinau, kad čia vieša vieta, bet žmonės čia ateina dėl asmeninių priežasčių.“
„Apsauginis“ vis neatstojo: „Tai kur eini susitikti?“ Atsakiau: „Susitariau susitikti viršuje, bet turiu dešimt minučių,tai noriu apžiūrėti šį paveikslą“, ir pirštu parodžiau į pirmą pasitaikiusį paveikslą, kuris manęs visiškai nedomino. „Tai gerai, – atsakė jis, – Aš tave kelis metrus palydėsiu.“
Priėjau prie to paveikslo, pradėjau žiūrėti į tą visiškai manęs nedominančią nesąmonę. O „apsauginis“ nuo laiptų žiūrėjo į mane, domėjosi manimi. Pastovėjau kelias minutes, įvertinau, kad darbas niekam tikęs, ir apsisukau. Praeidamas pro „apsauginį“ dar pasakiau „sorry“. Išėjau į lauką. Ir vėl lyg nesavas. Kur eiti? Ką veikti? Jaučiausi taip, tarsi būčiau draskomas iš vidaus. Tada nuėjau į knygyną. Pradėjau vartyti knygas.
Vakare paskambino pažįstamas pakistanietis. Pasiūlė pas save nakvynę. Prieš tai dar užsukau pažiūrėti, kaip švenčia Pandžabo sikhai. Atėjus pas pakistanietį, jis mane perspėjo, kad kambaryje yra blakių. Iškart kilo mintis nepasilikti nakvoti, bet vis dėlto likau. Kai jau atsiguliau, po kiek laiko pajaučiau, kaip pakistanietis tiesia ranką ir ima mane grabalioti! Sakė, kad jis nori su manim mylėtis! Kadangi gyvenime esu matęs daug bepročių, aš jam ramiai atsakiau, kad aš ne gėjus, ko jis iš manęs nori. Jis mane nuramino, kad man nieko bloga nedarys, kad viskas bus gerai. Bet man jau ir taip negerai! Aš ne gėjus.
Ir kur dingti antrą valandą nakties? Bandžiau miegoti toliau. Bet kadangi pakistanietis negalėjo pasimylėti (kvailai skamba!), tai pradėjo šalia manęs masturbuotis. Ir tai šventų Kalėdų naktį! Rytą prabudau anksti, kaip buvau pratęs. Pagalvojau, kad ateinančią naktį geriau jau miegosiu lauke...
Antrą Kalėdų dieną iš Rytų Londono į centrą važiavau autobusu. Traukiniai nevažiavo, nes kiek žinojau, streikavo geležinkelio darbuotojai. Todėl važiuojant miesto centro link žmonių vis daugėjo ir daugėjo. Autobusas buvo kimšte prikimštas. Galvojau, kad juk tie patys žmonės turės vėliau grįžti. Norėjau išlipti ir niekur toliau nebevažiuoti.
Bet buvo per vėlu. Negalėjau nė iš vietos pajudėti. Vis dėlto šiaip ne taip radau progą prasibrauti durų link ir pusiaukelėje išlipau. Ta spūstis dar labiau gadino nuotaiką. Ėjau toliau su savo maždaug 20 kilogramų sveriančia manta pėsčias.
Nuėjau prie Temzės. Pamaitinau antis. Šiek tiek apsiraminau. Po to pėsčias ėjau kokius septynis kilometrus Oksfordo aikštės link. O ten dar didesnė žmonių spūstis. Kur tik pasisuktum, žmonės aplinkui tarsi apimti manijos vis dar pirko dovanas sumažintomis kainomis. Kaip išprotėję, tartum pirmą kartą gyvenime pirkosi sau drabužius, ėjo į restoranus, prie kurių driekėsi keliasdešimt metrų eilės. Norėjau iš čia ištrūkti.
Bet į autobusą įlipti nebuvo jokių galimybių – prie stotelės laukė koks šimtas žmonių. Tada greit susiorientavau, perėjau į kitą gatvės pusę ir iškart įlipau į tą patį 25 autobusą, važiuojantį toliau į centrą. Žinojau, kad jis ten kažkur apsisuka ir grįžta atgal. Tik įlipęs gavau ir vietą atsisėsti. Man pasisekė! Kiekvienoje stotelėje žmonių daugėjo. Galų gale autobusas sustojo ties ta stotele, kurioje norėjau įlipti iš pradžių.
Žmonės, jeigu juos dar buvo galima taip pavadinti, iš visų pusių bėgo link autobuso. Rėkė, švilpė, stumdėsi... Vairuotojas išjungė variklį ir niekur nevažiavo, kol durys neužsidarė. Buvo iškviesta net policija, kad padarytų tvarką. Po kokių penkiolikos minučių autobusas pajudėjo iš vietos. Bet ir kitose stotelėse dėl žmonių spūsties jis prastovėdavo po penkias minutes. Po dviejų valandų važiavimo, kuris įprastai iki tos vietos trunka valandą, vairuotojas pranešė, kad keičiasi maršrutas.
Autobusas sustojo, keleiviai išlipo ir ėme laukti kito autobuso. O pastarasis, kaip iš tolo buvo matyti, nuvažiavęs prie kitos stotelės vėl kaip niekur nieko atidarė duris, pro kurias be jokios spūsties įlipo keletas keleivių, ir nuvažiavo.
Ėjau pėsčias apie tris kilometrus. Po to vos ne pusvalandį laukiau autobuso. Ir pagaliau po tris valandas trukusios kelionės pasiekiau Ilfordą. Nuėjau į „McDonald's“, ten iki vidurnakčio prasėdėjau prie savo nešiojamojo kompiuterio. Traukiniai nevažiavo. Negalėjau pasiekti savo įprastos nakvynės vietos. Vienoje stotelėje nusprendžiau palaukti atgal į centrą važiuojančio autobuso. Laukėme gal keturiese. Autobusas atvažiavo, sulėtino greitį, vairuotojas įdėmiai visus laukiančius apžiūrėjo ir... nesustodamas nulėkė tolyn. Vienas keleivis susinervino ir pradėjo keiktis.
O mane suėmė juokas. Man buvo aišku, ką vairuotojas apie mus keleivius pagalvojo. Palaukiau, kol atvažiavo kitas. Visi įlipome be problemų. Nuvažiavęs į miesto centrą susiradau vietą viename uždarame kieme ir ant suolo įsitaisęs užmigau. Taip praėjo mano antroji Kalėdų diena...
Bus daugiau.
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 2. Slapta nakvynė bažnyčioje ir pirmųjų šalnų pinklės
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 1. Miegas autobuse ir siaubingi pagalbos centrai
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
