Mokslo metų pradžios proga Kaunas ėmė gražintis, Seimo rinkimais susirūpinę Kauno vadovai pasistengė, kad miestas gražiai atrodytų.
Laisvės alėjoje švenčių metų burzgė varikliai, nešiojamomis vejapjovėmis mojavo keli murzini darbininkai. Žmonės sunkų bei triukšmingą darbą dirbo pro šalį einant praeiviams, gėlėmis nešiniems vaikams, jų tėveliams, studentams.
Šį vaizdą stebėjau su siaubu. Kaip ir bet kuris kitas, bent kartą rankose šį įrenginį laikęs žmogus, žinau su kokia jėga į šalį sviedžiamas vejapjovės valo kliudytas akmenukas. Baisu net pagalvoti, kas būtų, jeigu akmuo pataikytų pro šalį einančiam praeiviui į galvą, o juo labiau – į akį.
Keista buvo ir tai, jog profesionalia įranga dirbę žmonės neturėjo jokių apsaugų, kurias primygtinai rekomenduoja gamintojas – veido apsaugos, ausinių, pirštinių ir kelius siekiančių aulinių batų. Tiek to, tai jų reikalas arba vadovų požiūris į darbų saugą, tačiau kodėl šie miesto gražintojai turi kelti potencialių pavojų praeiviams?
Prisiminiau kolegos pasakojimą, kaip Kaune nešiojamos vejapjovės valo sviestas akmenukas išdaužė galinio troleibuso lango stiklą. Juo važiavęs žmogus pasakojo, jog smūgis buvo toks stiprus, kad grūdintas stiklas sueižėjo akimirksniu.
Nesu naivus, kad tikėčiau, jog už Kauno tvarkymą atsakingi valdininkai nežinotų apie šių įrenginių keliamą pavojų. Kaip ir visąlaik, čia vėl žiūrima pro pirštus, tikima, kad nieko baisaus neatsitiks.
O kai atsitiks, juk spjaunant į žmonių saugumą nelaimės vis vien neišvengsi, Kauno valdininkai ir politikai puls aiškintis, ieškoti kaltų.
Net galima įsivaizduoti scenarijų, savivaldybės meras su keliais vasalais aplanko nelaimėlį ligoninėje, pagal visus sovietmečio trafaretinius formalumus „pareiškia“ susirūpinimą bei pažada, kad kaltieji bus surasti ir neišvengs rūsčios bausmės. Neabejoju, kad kaltu tuomet bus pripažintas koks nors vargšas žmogelis, už minimalų atlyginimą visą dieną vejapjove mojuojantis sezoninis darbininkas.
Nenorėčiau linkėti žmonėms bloga, tačiau galima įsivaizduoti, kaip situacija pasikeistų, jeigu aštriabriaunis akmenukas pataikytų į veidą Kauno miesto merui ar savivaldybės administracijos direktoriui, palikdamas ilgai negyjančią, kraujuojančią žaizdą.
Po tokio smūgio miesto tėvai tikrai atsitokėtų. Neabejoju, kad kitą dieną vejų prižiūrėtojai iš viso nedirbtų, o vėliau darbus tęstu teritoriją plačiai aptvėrę „stop“ juostomis, šalia jų lakstytų ir praeivius šalin gainiotų „prarabas“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
