Daug = kokybė?
Įvairovė masina, o laikui bėgant pasidaro netgi sunku gyventi be didžiulių pasirinkimo klodų, ilgomis bei gundančiomis virtinėmis nuvilnijančių priešais akis. „Daug“ ir „daugybė“ tampa kokybės sinonimu ar ženklu, prasiskverbiančiu net į pačią menkiausią kasdienybės akimirką.
Neaplenkia tai ir virtuvės, kurioje imama vis beatodairiškiau ieškoti dar neišbandytų skonių ir jaudinančių potyrių. Restoranai vis dažniau ima masinti virtuve, kurioje kiekvienas patiekalas it vaikiška dėlionė konstruojamas iš kelių skirtingų kulinarinių tradicijų elementų, o lankytojai savo ruožtu pasitinkami su storais meniu, besipuikuojančiais keliolika skyrių, daugybe poskyrių, nepamirštant palikti vietos ir akimirkos interpretacijoms. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet, ar tikrai?
Avižinės košės meka
Su mada eiti visuomet yra lengva. Bent jau lengviau, nei irtis prieš vėją. O tokiu yrimusi spalvingumo ir įvairumo jūroje galima būtų pavadinti vieno patiekalo restoranus. Plati ir daugialypė pasirinkimo galimybė prieš griežtai tik į vieną patiekalą sukoncentruotą žvilgsnį.
Šiandieniniame naujų potyrių maldaujančiame ir nuo rutinos aikčiojančiame pasaulyje laimėtojas, atrodytų, lyg ir aiškus. Tačiau Samantai Stepehns, vos prieš du mėnesius Niujorke atidariusiai avižinės košės restoranėlį ir pavadinusiai jį „Oatmeals“, taip nepasirodė. Metusi gerai apmokamą finansininkės darbą ir nusprendusi imtis jai mielesnės veiklos, moteris išsinuomojo 140 kvadratinių metrų patalpas, kruopščiai jas įrengė, pasisamdė šešis pagalbininkus ir įveikusi visas įstatymines miesto viešojo maitinimo „kaskadas“ šiandien pardavinėja ne ką kitą kaip avižinę košę. Ir daro tai išties gana sėkmingai.
Nuo... iki...
Nuo karštos iki šaltos, nuo saldžios iki pikantiškos, nuo itin riebios iki lengvos it pūkas – pasirinkimai čia toli gražu nėra prėski. Vos įžengus pro duris, akis nukrypsta į ilgą begalybe alsuojantį sąrašą įvairiausių priedų bei pagardų, kurių pagalba kiekvienas lankytojas gali susikurti savąją košės simfoniją. O instrumentų klodai išties neišsemiami: švieži sezoniniai ir džiovinti vaisiai, riešutai, įvairūs saldėsiai (tokie kaip šokoladas, zefyriukai, sausainių trupinukai, kristalizuotas imbieras, apelsino žievelių cukrinukai), padažai (klevų sirupas, medus, karamelė, žemės riešutų sviestas, įvairiausios uogienės ir marmeladai, virtas kondensuotas pienas, plakta grietinėlė, maskarponės kremas) bei pienas, kurį galima pasirinkti riebų, nugriebtą, sojos, migdolų ar kokosų. Yra ir daugybė prieskonių, tuo pačiu nepamirštant ir pikantiškųjų pagardų, tokių kaip lašinukai, parmezanas, gorgonzola, pešto padažas ar saulėje džiovinti pomidorai.
Na, o jei nuo šios gausybės rago netikėtai apsvaigsta galva, restorano šeimininkė turi ir kelis firminius pasiūlymus. Pasak jos, vienas iš favoritų yra džiovintų figų, balzaminio acto ir gorgonzolos ansamblis. Kitas ne ką mažiau sėkmingas – tai itališkąjį daugiaryžį primenantis parmezano, alyvuogių aliejaus, šviežiai grūstų juodųjų pipirų ir jūros druskos derinys. Norintiems ko nors kanadietiško, siūloma paragauti avižinės košės, pagardintos kumpiu, aštriuoju čederiu, kepintais obuoliais, klevų sirupu ir jūros druska. Tuo tarpu specialiai artėjančiam rudens sezonui sukurta ir moliūgų pyrago interpretacija, paprastą košę gausiai paskaninant moliūgų tyre, pekano riešutais, ruduoju cukrumi, ir visa puokšte šildančių prieskonių.
Tie, kuriems avižinės košės nepakanka, čia pat gali paragauti ir avižinių sausainių, avižinių miltų pyragaičių, avižinių saldainių, avižinės duonelės bei avižinių pieno kokteilių, o vienintelis avižų savyje neturintis dalykas yra tiktai kava. Pastarąją, beje, gamina profesionali barista, nes, pasak pačios Samatos Stephens, niujorkiečiai yra per daug skrupulingi dėl kavos, su ja rizikuoti būtų tiesiog neprotinga.
Ryžiai, bulvytės, vištiena
Tačiau tokia vieno patiekalo koncepcija neapsiriboja vien tik avižinės košės restoranėliu. Tame pačiame Niujorke yra ir daugiau panašaus pobūdžio vietų, kuriuose su malonumu lankosi tiek vietiniai, tiek miesto svečiai. Vos už kelių kvartalų nuo „Oatmeals“ įsikūręs „Rice to Riches“ siūlo net 21 ryžių pudingo skonių kombinaciją: nuo puristiškosios vanilės, cinamoninio sūkurio ar prancūziškojo skrebučio aromatų iki romo ir razinų, maskarponės ir vyšnių ar šokolado ir lazdyno riešutų duetų.
Norintiems ko nors rimčiau, visai netoli yra makaronų ir sūrio restoranas „S‘Mac“, kviečiantis pasivaišinti įvairiausiomis šio tradicinio amerikietiško patiekalo interpretacijomis. Keturių sūrių, Viduržemio jūros, Paryžietiškas, Bafalo vištienos – tai tik keli skonių variantai, masinantys net tik tuos amerikiečius, kurie su nostalgija prisimena vaikystės pietus prie garuojančio dubens makaronų, vienas su kitu sulipusių tobulai ištirpusio sūrio raizgalynėje, bet ir tuos, kurie ieško visiškai naujų nostalgija alsuojančio senojo skonio potyrių.
Paėjėjus kiek toliau, randame „Pommes Frites“ – nedidelė užkandinė, viliojanti gruzdintomis bulvytėmis ir prie jų siūlomais keliais tuzinais skirtingų pagardų. Čia pat yra ir „Hill Country Chicken“, nuostabiai gruzdinanti vištieną, o ieškantys jūros gėrybių skonių simfonijos gali užsukti į „Flex Mussels“, kur turės puikią progą pasimėgauti šviežiais moliuskais. Šiuos virtuvės šefas gali pagaminti pagal vieną iš dvidešimties siūlomų receptų.
Populiaru ne tik Niujorke
Ir ši vieno patiekalo koncepcija yra gaji ne vien tik už Atlanto. Panašios mados siaučia ir Europoje. Londone jau kurį laiką veikia „Meatballs“, siūlantis lankytojams mėsos kukulius, o „Madd“ savo ruožtu apsiriboja mango vaisiais, iš kurių kuriami įvairiausi tropikais alsuojantys užkandžiais, gėrimai bei desertai.
Neverta pamiršti ir garsiojo Paryžiau „Le Relais de Venise“, šiandien sėkme besimėgaujančio ne tik garsiajame meilės mieste, bet tuo pačiu ir Londone bei Niujorke. Nuo pat atsidarymo, t.y. 1959 metų,šis restoranas savo lankytojams nesiūlė nieko daugiau kaip tik žaliąsias salotas su graikiniais riešutai kaip užkandį ir jautienos kepsnį su specialiuoju padažu pagrindiniam patiekalui. Jokio pasirinkimo ir griežta retorika, tačiau tai, atrodo, kaip tik ir buvo tiesiausias kelias į sėkmę.
Panašiai elgėsi ir kitame pasaulio gale esantis šimtametis Vietnamo restoranas „Cha Ca La Vong“. Per visą gyvavimo laikotarpį savo lankytojus jis taip pat vaišino tik vienu vieninteliu patiekalu – šį kartą žuvimi, pagardinta įvairiaspalve prieskonių skraiste. Visiems vienoda, visada tokia pačia, tačiau kaskart tobula. Ir ar galėtų kas nors pareikalauti kažko daugiau?
Mažiau = geriau
Tik vienas patiekalas – diena iš dienos tuo pačiu skonių ir aromatų ritmu. Atrodytų, šiandieniniame gausybės ir spalvingumo ištroškusiame pasaulyje tokia koncepcija pavojingai balansuotų ant labai plonyčio lyno, tačiau realybė maloniai nustebina. Kuo toliau, tuo tokių į vieną patiekalą orientuotų restoranų bei užkandinių atsiranda vis daugiau, o prie jų nuolat nusidriekusių lankytojų eilė tik patvirtina, jog žmonėms šis sumanymas yra ne vien tik priimtinas.
Iš to galima spręsti, jog kartais didelio pasirinkimo nebuvimas kaip tik ir yra pats tiesiausias kelias į sėkmę. Iš keliasdešimties puslapių sudarytas meniu, ar užkandis, reikalaujantis viso krepšio ingredientų, neretai gali sukelti rimtą panikos priepuolį, o nepajėgiantys apsispręsti sugeba iš kantrybės išvesti ne tik save ar savo pietų kompanioną, bet net ir patį santūriausią padavėją. Ore sklandanti rizika priimti blogą sprendimą, apsiskaičiuoti ar teisingai neįvertinti visų alternatyvų, skatina pasiduoti akimirkos užgaidai, o tai vėliau gali iššaukti ne ką kita kaip nusivylimą ar gailestį.
Tuo tarpu vienas vienintelis patiekalas, įvaldytas iki tobulumo ir valgytojui geriausiu atveju leidžiantis pasirinkti tik vieną ar kelis prie jo siūlomus pagardus, ne tik iki minimumo sumažina riziką suklysti, bet ir pagerina bendrą pietų ar vakarienės potyrį. Ten, kur diena iš dienos gaminamas tik vienas patiekalas, slypi ir garantija, jog šis kiekvieną kartą bus paruoštas kone idealiai.
Neverta pamiršti ir to, jog vieno patiekalo restoranai yra kur kas ekonomiškesni bei ekologiškesni. Jeigu daugiatomius meniu propaguojančios maitinimo įstaigos, norėdamos išpildyti visus tuose puslapiuose paskleistus pažadus, turi kaupti didžiules ingredientų atsargas, tai nedidelis ir aiškiai koncentruotas restoranas savo atliekas gali sumažinti iki minimumo. Gaminant vieną patiekalą visuomet būsi tikras dėl to, ką valgys klientai.
Kita medalio pusė
Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Kartais žmonės tiesiog mėgsta pasiduoti akimirkos pagundai, paklusti padavėjų rekomendacijų sūkuriui arba tiesiog išbandyti tos dienos specialiuosius šefo šedevrus. Arba net ir iš anksto nusprendę, ką konkrečiame restorane valgys, jie tiesiog jaučiasi geriau, žinodami, jog čia pat yra ir visas pluoštas kitų pasirinkimų. Laisvė ir įvairovė ramina.
Taip pat neverta pamiršti ir to, jog valgant su kompanija kartais gali būti tiesiog itin sunku prisitaikyti prie kiekvieno įgeidžių, jei vienas bičiulis nori moliuskų, o kitas – gruzdintos vištienos. Tokiu atveju, tradicinis restoranas yra gerokai arčiau kompromiso.
Be to, „vieno vienintelio“ koncepcijos restoranai didžiausios sėkmės dažniausiai sulaukia tik dideliame, tankiai apgyvendintame metropoliniame mieste. Tokiame, kuris gali pasigirti itin plačia bei naujovėms atvira populiacija. Tad nenuostabu, jog ši naujoji banga, klestinti Londone, Niujorke ar Tokijuje, kol kas aplenkia daugelį kitų pasaulio gyvenviečių.
Šiaip ar taip, nesvarbu, ar tai yra restoranas su vienu patiekalu, ar su keliolika. Svarbiau turbūt yra kokybė, kurią pasiekti yra lengviau, kai kaskart koncentruojamasi į tą pačią ingredientų kombinaciją, o ne į kelis tuzinus skirtingų. Kaip teigia prancūzų patarlė, „per daug pasirinkimų nužudo pasirinkimą“. Tad jei mums, globalizacijos išpaikintiems vaikams, neužtenka tik vieno, bent jau neprašykime begalybės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
