Pirmą kartą viskas buvo taip. Ateinu į darželį dukrytės, o auklėtoja sako: „Nėra, jau pasiėmė.“ Tiksliai žinau, kad niekas negalėjo pasiimti. Siaubas. Po kelių sekundžių grįžta protas: prisimenu, kad dukrytė mėgo žaisti kamputyje, už spintelių žaislams dėti. Nueinu - štai mano kruopelytė, klūpo, žaidžia tyliai, kaip pelytė.
Antra istorija. Atvažiuoju pasiimti sūnaitėlio iš futbolo treniruotės. Palieku automobilį, einu į aikštę - tuščia! Dairausi, vaikštinėju - nieko. Skambinu treneriui - nebuvo mano vaikas treniruotėj! Siaubas! Važiuoju namų link, dairausi (kur ten saugus eismas, neberūpi), nėra. Lekiu pas bendraklasį - nėra. Skambinu žmonai - nėra. Skambinu policijai ... (ilgas pokalbis) ... girdžiu, kažkas krebžda už manęs. Atsisuku, ogi futbolininkas lenda iš po galinės sėdynės. Pajuokavo vaikutis, pasislėpė, kol aš iki futbolo aikštės nuėjau!
Daugiau nebuvau pametęs, patys pasiplaudavo arba paklysdavo. Ačiū Dievui, nepraradau nė vieno.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
