Kelis amžius menančiose kapavietėse kuitėmės po kažkieno išmestas pašvinkusias pridarytas sauskelnes, supuvusio maisto marmalynę ir ant kupros tampėme maišus su remonto atliekomis - senomis plytelėmis, betono luitais ir sudaužytu asbesto šiferiu.
Kažin ar jūs, tie, kurie čia suvežėte šlamštą, išverstumėte jas ant savo tėvų ar senelių kapų. Nors... greičiausiai supiltumėte jas ir ten.
Žinoma, galbūt jūs nežinote, kad čia pilkapiai, o ne vien miškelis, kelis kilometrus nutolęs nuo jūsų namų. Tačiau net ir tai neatleidžia nuo atsakomybės. Atliekoms medžių paunksnėje - ne vieta.
Kur vieta? Pakanka į „google“ paieškos langą įvesti „komunalinės atliekos“, „stambiagabaritės“ ar „žaliosios atliekos“.
Neturite kompiuterio, nemokate naudotis internetu, neskaitote laikraščių? Netikiu. Kodėl? Juk tokie mažaraščiai nemėtytų ant pilkapių diskų ar kompiuterinių žaidimų pakuočių.
Kas tie šiukšlininkai? Pasikuitus atliekose akivaizdu, kad jie dievina putojantį gėrimą „Sovetskoje šampanskoje“, alų geria bambaliais, tačiau turi pinigų ir „Absolut“ degtinei.
Salotas jie gardina ne tik grietine, bet ir mano mėgstamu alyvuogių aliejumi. Itališką aliejų, kuris kainuoja keliolika litų, jie perka ne tik nedideliuose stiklo buteliuose, bet ir kelių litrų skardinėse pakuotėse.
Vienas šiukšlininkas, nutaręs atnaujinti savo būstą, žydras plyteles išvertė keliose vietose - galbūt taip kaltės svoris tariamai sumažėja?
Galbūt, tačiau tas svoris, gulęs ant jas tempusių kupros, atrodė labai nemenkas. Kaip ir tų keliasdešimties automobilio padangų.
Kam išmesti aliuminio puodelį, kurio rūdys dar neapkandžiojo? Jo dydis toks, kad išvykoje į gamtą ir arbatą gertum, ir greito paruošimo sriubai ar košei tiktų. Bet kam čia matuoti viską pagal save?
O vienas šiukšlininkas greičiausiai įsigijo naujus dantų protezus, mat senuosius paliko prie pat pilkapio - tvarkingai įdėtus į dėžutę.
Jau gerokai įpusėję tvarkyti pilkapius radome tikrą „lobyną“. Pačiame kapaviečių pakraštyje plytėjo „mažosios Kariotiškės“. Keliasluoksnės. Vos nurinkę šiukšles išvydome antrąjį jų sluoksnį, o po juo - ir dar kelis.
Nuo kada šis sąvartynas? Bent jau nuo 2002-ųjų liepos 14-osios. Mat būtent tokia galiojimo data švietė ant šiuo metu jau nebegaminamo lietuviško jogurto pakuotės.
Nejaugi niekam tas šiukšlynas per dešimtmetį akių nebadė?
Archeologai džiaugiasi pilkapiuose atradę kokį senovinį įkapių daiktą, o mes, tapę šiukšlių „archeologais“, traukėme iš atliekų krūvos kalnus butelių. Už juos jų savininkai būtų dar ir pinigėlių gavę, jei būtų netingėję iki artimiausios parduotuvės ar kiosko nuriedėti tuo pačiu automobiliu, kuriuo važiavo iki miško.
Šešios valandos ir du kupini sunkvežimiai. Sunkvežimio vairuotojas, žvilgsniu pamatavęs, tarė: „Bemaž penkios tonos“. „Toks tvarkymas padeda „atsijungti“, - sakė viena kartu pilkapius tvarkiusi mergina.
Sutinku su ja, tikrai pamiršti darbus, šeimos rūpesčius, tačiau kartu manyje visiškai nekrikščioniškai vešėjo ir pyktis jums, šiukšlininkai.
Jei vešite savo atmatas ten ir toliau, užuot jas metę, kur pridera, būkite bent kiek malonesni - netempkite jų į tankmes, palikite greta miško kelelių, supilkite viską į vieną krūvą, užuot išmėtę keliose vietose ir neužkasinėkite jų.
Taip bus lengviau jūsų šlamštą tvarkyti tiems, kurių padorumo jausmas nesupuvo po pernykštėmis šiukšlėmis.
Ir dar. Norėčiau, kad kas nors jūsų patykojęs pargabentų jūsų jau parūgusias atliekas atgal ir suverstų jums tiesiai po langais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
