Praėjo jau kelios savaitės, o mes vis dar negalime savo gyvenimo atstatyti į vėžes.
Dar liepos 31 d. mano buvęs vyras išsivežė mūsų vyresniąją dukrą atostogų į Daniją. Išvažiavo trise: mūsų dukra, jos tėvas (buvęs mano vyras) ir dabartinė jo draugė.
Po išvažiavimo dukra man skambindavo į diena po kelis kartus. Praėjus trims savaitėms ji man paskambino penktadienio popietę, pasigyrė, kad važiuos į zoologijos sodą ir pažadėjo paskambinti rytoj.
Šeštadienį nesulaukiau dukros skambučio, pradėjau skambinti pati jai, telefonas buvo išjungtas... Taip neprisiskambinau beveik parą. Nerimas, bemiegė naktis, bet vis galvojau - gal telefonas išsikrovęs.
Sekmadienio rytą vis dar negalėjau prisiskambinti. O po pietų sulaukiau skambučio iš mano buvusio vyro pažįstamo lietuvio, kuris net neprisistatė ir pranešė, kad mano buvęs vyras su savo drauge suimti Danijoje, o kur mano mergaitė - niekas nežino.
Puolėm į panika, skambinom į Lietuvos ambasadą Danijoje: sekmadieniais jie nedirba, autoatsakiklis nurodė numerį, kuriuo galima kreiptis esant ypatingam įvykiui. Tada skambinom į Užsienio reikalų ministeriją Vilniuje, paskelbėm mergaitės paiešką, nurodėm miestą, kuriame ji gyveno, asmens kodą. Praėjus kelioms valandoms jie paskambino ir pasakė, kad mažai gali kuo padėti, tik atsiuntė Lietuvos ambasados Danijoje adresą, patarė ten patiems nuvykti arba laukti rytojaus.
Niekas negalėjo pasakyti, kodėl mano buvęs vyras ir jo draugė suimti, kur mano dukra, jie tiesiog net negalėjo pasakyti, ar ji įvažiavus į Daniją.
Netrukus mes išvykome į Daniją, po 15 valandų jau stovėjome prie Lietuvos ambasados Danijoje, pasitiko bus ambasadorius, kuris jau turėjo duomenis apie mano dingusią dukrą, bet šaltu veidu pasakė, kad mažai kuo gali mums padėti.
Išgirdome, kad Ulborgo miestelis neturi policijos komisariato, apie lietuviu suėmimą jie neturi duomenų. Stovėjau ambasadoje Danijoje ir verkiau prie žemėlapio, nes buvo beviltiška situacija...
Ambasadorius nurodė mums 4, gal 5 policijos komisariatus maždaug 300 km spinduliu su mintimi - gal rasit patys.
Ulborgo miestelis yra Danijos sala, nuo ambasados iki tų policijos komisariatų - dar apie 500 km. Atsišvietėme žemėlapį, ambasadorius palinkėjo sėkmės - va tokios pagalbos sulaukėme iš aukštų pareigūnų!
Bevažiuojant nurodyta kryptimi, praėjus 3 paroms po mergaitės dingimo, sulaukiau skambučio iš daniško numerio, kuriuo lietuviškai kalbėjo moteris. Ji prisistatė esanti vertėja, paaiškino, jog Danijoje savaitgaliais vertėjai nedirba ir pasiūlė pasitikti vaiką Lietuvoje - tik neaišku kada, nes vasaros metu bilietų nėra.
Paaiškinau, jog aš para laiko - Danijoje ir negaliu niekur rasti pagalbos bei ko nors, kas paaiškintų, kodėl mano buvęs vyras suimtas, kur mano dukra, kodėl man niekas nepraneša, jog dukros tėvas suimtas, o ji neaišku kur.
Pagaliau ta moteris nurodė adresą, kur buvo išvežta mano dukra po tėvo suėmimo jų pačių namuose. Aš savo dukrą radau vaikų namuose, kuriuose ji praleido 3 paras.
Nepažinau savo dukros - visas tris paras ji verkė, nes kankino nežinia, kas bus toliau, kada mama sužinos, ar kada nors grįš namo...
Praėjo kelios savaitės: dukra jau Lietuvoje, girdau ją vaistais, ji nemiega naktimis.
O kaipgi ne: mano buvusio vyro suėmimas buvo baisus - 36 žmonės su kaukėmis ir automatais įbėgo į namus, kuriuose jis gyveno.
Dukros tėvo neteisinu - galbūt jis kaltas, galbūt pasitaikė ne vietoj ir ne laiku, bet vaiko teisės buvo pažeistos, įvarytas stresas.
Vilniuje dirbanti tarnyba, kuri skelbiasi galinti padėti nelaimėje bet kurioje šalyje, kelia juoką. Paskambinę atsiprašė, jog niekuo negali padėti, o jei nebūčiau turėjusi visai pinigėlių ir nebūčiau važiavusi pati savo dukros ieškoti, iki pat šios dienos ji būtų Danijoje.
Lietuvos ambasada taip pat kelia tik juoką su savo pagalba - ambasadorius tik sugebėjo atspausdinti žemėlapį teisindamasis, kad nepažįsta šalies ir dirba šiose pareigose tik dvi savaites.
Mergaitės tėvui - 33 metai, jis bus teisiamas Danijoje. Bet iki dabar jo tėvai net nenutuokia, kad kas nutiko, kur jų anūkė po tokių įvykių. Tai koks pareigūnų darbas - juk ar tau 9 metai, ar 33, turi teisę į bent vieną vienintelį skambutį, kad savo šeimos nariui praneštum apie įvykusią situaciją.
Tačiau labiausiai mane domina, kad man, mergaitės motinai, niekas apie dukrą nepranešė tris paras?
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos komentaras: "Ponia Renata ambasadai dėkojo už pagalbą"
"Skelbiama, kad su ponia Renata susitiko ambasadorius, tačiau tuo metu Lietuvos ambasadoriaus Danijoje nebuvo ir jis su ponia Renata tikrai susitikti negalėjo.
Lietuvos institucijoms apie užsienyje sulaikomus piliečius pranešama tik esant jų sutikimui. Nei teisėsaugos institucijos, nei policija apie piliečio sulaikymą neinformuoja diplomatinės atstovybės, jeigu pats pilietis to nepageidauja. Gavusios informaciją apie užsienio valstybėse sulaikytus Lietuvos Respublikos piliečius, Lietuvos atstovybės ją perduoda Lietuvos policijos departamentui, kuris, sulaikytajam pageidaujant, apie sulaikymą informuojami jo artimuosius. Todėl šiuo konkrečiu atveju jeigu nebuvo pageidavimo iš sulaikytųjų asmenų apie tai informuoti ambasadą arba su ja susisiekti, tai ambasada tokios informacijos negalėjo turėti.
Ponia Renata, lydima dviejų giminaičių, buvo priimta ambasadoje. Iš motinos pasakojimo paaiškėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 1 d. ji išleido savo dukterį kartu su savo buvusiu sutuoktiniu atostogauti 20 dienų į Daniją. Pasak ponios Renatos, jos buvęs sutuoktinis yra bedarbis, nuolatinių pajamų neturi, dukters išlaikymu rūpinasi minimaliai, turėjęs problemų su teisėsauga. Nepaisant šių aplinkybių, ji perdavė buvusiam vyrui visus dukters dokumentų ir išleido savo dukterį kartu su tėvu.
Ponios Renatos teigimu, jos dukra buvo apsistojus išsinuomotame name Ulfsborgo miestelyje. Kadangi šiame miestelyje policijos skyriaus nėra, ambasada susisiekė telefonu su Holstebro miesto policija. Policija perdavė Ulfborgo miestelio policininko mobilaus telefono numerį, bet įspėjo, kad šis pareigūnas telefonu yra pasiekiamas tik iki 16 val. Nors buvo skambinta nuo 15 val. 50 min. keletą kartų, su policijos pareigūnu susisiekti nepavyko (telefone buvo įjungtas balso paštas). Dar kartą susisiekus su Holstebro policija, suteikti konkrečią informaciją apie ponios Renatos dukters buvimo vietą buvo atsisakyta.
Ponia Renata ir jos artimieji nutarė vykti į Holstebro ir ieškoti dukters. Jai buvo suteikta informacija, kaip pasiekti Holstebro policiją, kontaktiniai telefonai. Ambasados diplomatai davė savo mobilų telefono numerį ir buvo keletą kartų paprašyta, kad iškilus bet kokioms komunikacijos ar teisinėmis problemoms, ji nedelsdama susisiektų su ambasada.
Praėjus kelioms valandoms, nurodytu ambasados telefonu buvo gauta trumpoji žinutė iš ponios Renatos: „Jau radome mano dukrą. Dėkojame už pagalbą, pagarbiai Renata."
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
