Tuo metu reikalingą pagalbą gaudavau Krizių centre. Ten turėjau man paskirtą kuratorę, kuri prižiūrėjo mano darbo paieškos reikalus, išduodavo autobuso bilietą, jei važiuodavau į pokalbį dėl darbo, padėdavo patobulinti CV, pasirūpindavo kitomis smulkmenomis.
Neišvengiau ir visokių nesusipratimų. Buvo pasitaikę, kad vos man atsiliepus į skambutį iš darbo agentūros ir ėmus kalbėti išgirsdavau „ačiū, viso gero“. Galbūt dėl to, kad išgirsdavo mano akcentą, galbūt manęs nesuprasdavo.
Bet kuriuo atveju būdavo paprasčiau, jei skambindavo vyras. Konkretesnis vyriškas kalbėjimo būdas padėdavo žymiai greičiau „pagauti“ skambučio esmę. Moterys žodžius tarsi sumaldavo į bepauzę „paukščių kalbą“.
Kartą visą dieną praleidau autistų mokykloje - išbandžiau man siūlomą darbą. Visą dieną turėjau praleisti su neįgaliaisiais. Nepaisant to, kad vėl buvau peršalęs, dvi valandas prastypsojau lauke, nes kai kuriems iš prižiūrimų autistų labai patikdavo būti lauke. Galiausiai man trūko kantrybė, supratau, kad toks darbas ne man. Mano prižiūrimieji visai nekalbėjo, skleidė tik kažkokius garsus, visur bėgiojo ir aš nuolat turėdavau eiti jiems iš paskos. Neklusniesiems nebuvo galima įsakinėti ir nieko kito daryti, išskyrus laukti, kol apsiramins ir nustos kvailioti.
Ir nors mokykla vadinosi „autistų“, iki klasikinių autistų tiems žmonėms dar buvo toli. Kiek pastebėjau, jie turėjo daugybinių psichikos, elgesio, motorikos sutrikimų. Trumpiausia šešių mėnesių tokio darbo sutartis man pasirodė per ilga...
O statybose dirbti nenorėjau. Atrodė, kad geriau gyvensiu lauke, negu eisiu į statybas. Mąsčiau, kad benamio gyvenimas tai tik neturėjimas savo stogo virš galvos, tai nakvojimas be jokių normalių sąlygų, ir visos savo mantos nešiojimasis kartu. O visuose kituose dalykuose stengiausi būti toks, kaip ir visi kiti žmonės. Turėjau savo dienos režimą, savaitgaliais netgi šiek tiek pasimankštindavau.
Žinoma, toks gyvenimas tikrai vargino. Bet ir žmogų, turintį namus ir ieškantį darbo, gyvenimas gali varginti. Šį sunkų laiką aš netgi skyriau savęs pažinimui. Tiesa, socialiniai darbuotojai ir Krizių centras, kuriame lankydavausi, siūlė man užsiregistruoti, kad gaučiau nakvynę. Bet aš kategoriškai atsisakau nors ir laikinai gyventi su tikraisiais benamiais. Sakiau, kad jau geriau lauke šalsiu, bet su jais kartu negyvensiu... Nenorėjau nusileisti iki jų lygio. Nes tikras benamis, maniau, gali būti tik tas, kuris nedirba ir darbo neieško. O aš toks nebuvau. Vis dar tikėjau, kad man pasiseks rasti ir darbą, ir padorų stogą virš galvos.
Sekmadieniais lankydavau anglų kalbos kursus. Juose dalyvaudavo kokių penkių tautybių žmonės. Tarp jų – ir maždaug 55-60 metų amžiaus rusė, vardu Liuba. Kartą ji manęs paklausė, kodėl aš kiekvieną sekmadienį su savimi nešuosi du krepšius. Kad aš neturiu jų kur dėti - atsakiau. Tai ji paklausė: „O kodėl tu namuose jų nepalieki?“ Atsakiau, neturiu namų. Ji vėl: „O kur tu miegi, gatvėje?“ Gatvėje, atsakiau, nemiegu. Nes jei miegočiau gatvėje, mane seniai būtų autobusai suvažinėję...
Papasakojau jai, kad miegu apleistame name, kuris yra viename Londono priemiesčių. Kad ten nėra nei šviesos, nei kitų patogumų. Tik stogas virš galvos. Liuba paklausė, kodėl aš neinu į kokius nors nakvynės namus miegoti. Atsakiau, kad nenoriu būti su „bomžais“, ieškau darbo, o kai jį rasiu, išsinuomosiu būstą.
Liuba manęs labai pagailėjo ir stebėjosi, kaip aš, toks vyras, gyvenu tokiomis sąlygomis. Ji pakvietė mane pas save į namus. Po paskaitų kartu nuėjome, nors man viskas atrodė įtartinai. Juk ji manęs vis dėlto gerai nepažino. Gyveno ji ne per toliausiai nuo tos įstaigos, kurioje lankėme kursus. Galima sakyti, netoli paties Londono centro.
Butas atrodė tvarkingai. Ir sofa, ir stalas kambaryje buvo, ne kokie čiužiniai kaip pas daugelį kitų emigrantų. Liuba paruošė man valgyti. Tai buvo keista. Viską priėmiau įtariai. Bet kai virtuvėje prie stalo prieš pradedant valgyti ji pradėjo melstis, visos įtarios mintys dingo. Liuba man pasakė, kad aš esu išskirtinis žmogus, kad Dievas atsiuntė mane pas ją, kad ji galėtų man padėti...
Po to ji išskalbė mano rūbus, pasiūlė nusimaudyti. Šokinėjo aplink mane kaip apie kokią dievybę. Paklausiau, kur jos šeima. Liuba papasakojo ir savo gyvenimo istoriją. Gimė ji Vakarų Ukrainoje. Po to gyveno Donecke. Ten susituokė. Pagimdė dukrą. Vyras labai gėrė. Buvo pavydus. Dažnai mušdavo. Po to ji nebenusileisdavo ir taip pat duodavo jam į kaulus.
Po penkerių bendro gyvenimo metų jie išsiskyrė. Tačiau po ketverių metų jis vėl jai pasipiršo ir jie toliau gyveno kartu. Bet vyras trumpai buvo geras. Po poros metų vėl nusigėrė. Tada Liuba jį paliko. Išvažiavo į kitą miestą. Ten susipažino su vyru, kuris aštuonerius metus buvo praleidęs kalėjime. Jis buvo ją labai įsimylėjęs, bet labai pavydus, dėl to Liuba vėl kentėdavo. O kai ir šito kitaip atsikratyti negalėjo, ji susikrovė lagaminus, pasiėmė dar mažą dukrą ir išvažiavo į Šiaurę, į Irkutską.
Kadangi vienai gyventi buvo sunku, susipažino su vyru. O tas vėl buvo labai pavydus. Kartą, kai jis pamatė Liubą kalbančią su bendradarbiu, pribėgęs sumušė ją tiesiog vietoje. Po to Liubai teko kraustytis ir iš Šiaurės. Vėliau ji dar buvo apsistojusi Čekijoje, o iš ten išvažiavo į Londoną, čia taip ir pasiliko.
Iš svetingų Liubos namų vėl išėjau į gatvę...
Name, kuriame miegodavau, buvo pradėję dėtis keisti dalykai. Vieną vidurnaktį atsiguliau miegoti ir kaip visada greit užmigau. Staiga gretimame kambaryje pasigirdo smarkus trenksmas – lyg į duris kas būtų stipriai spyręs. Prabudau. Ausis įtempęs bandžiau susigaudyti, kas vyksta. Už durų kitame kambaryje daugiau nieko nebesigirdėjo, neatrodė, kad kas ten būtų buvęs. Tačiau po kelių minučių – vėl trenksmas į duris! Na, pagalvojau, teks gyventi su vaiduokliais.
Dar po kelių dienų miegojau lyg ir sapne, lyg realybėje ir išgirdau kažkokį šlamesį. Iš garso atpažinau, kad tai - laikraščio šlamėjimas. Aiškiai girdėjau, kaip iš už durų sklido toks garsas, lyg kas būtų laikraščius vartęs... O kitą naktį išgirdau, kaip kažkas loja. Įsiklausiau – keistas gyvūno grasas. Tikrai ne šuns. Gal lapės ar kokio panašaus gyvūno. Buvo baisu, kad į mano kambarį neužklystų koks su protu susipykęs žvėris ir nepradėtų manęs draskyti.
Ir po viso to kiekvieną vėlų vakarą tekdavo ir toliau eiti į tą namą miegoti. Į tamsią patalpą, nesant tikram, kad, be manęs, name daugiau nieko nėra. Be to, man ėmė atrodyti, kad ateidamas grotuotas namo duris randu labiau praviras, nei kad jas palikdavau išeidamas...
Galiausiai nusprendžiau persikelti nakvoti po netoli namo esančia egle. Tačiau ir čia neradau ramybės. Vieną naktį pajutau, kad kažkas visai netoliese šviečia į mane žibintu. Greitai iššokau iš miegmaišio ir net batų neapsiavęs pradėjau vytis... Kažkodėl savo netikėtu elgesiu norėjau išgąsdinti. Nebuvo laiko kada galvoti. Savisauga automatiškai perėjo į puolimą. Nubėgau gal penkiolika metrų, kol žibinto šviesa dingo. Bet jokių bėgančių žmonių garsų ar balsų nesigirdėjo.
Grįžau atgal. Buvau kažkokios keistos būsenos. Pasitikrinau, ar nesapnuoju: mano kojinės tikrai buvo drėgnos, aš tikrai bėgau. Buvo labai tylu, drėgna ir šalta, tartum būčiau įmestas į šaltą vandenį. Bet tikrai nieko nesigirdėjo. Netgi pradėjau galvoti, ar iš tikrųjų mačiau žibinto šviesą. Juk miegojau užsidengęs galvą...
Kaip vilkas ėjau per šlapius lapus, per krūmus. Nuėjau į bažnyčios kiemą, atsiguliau ant vejos ir dar porą valandų pamiegojau... Nusprendžiau čia miegoti ir kitą naktį. Atsiguliau apie pirmą valandą ir greit užmigau. Paryčiui pažadino telefone esantis žadintuvas. Skubiai atsikėliau, įsispyriau į batus ir pasukau eiti geležinkelio stoties link. Buvo šalta, tamsu, tylu. Būtent tyla man atrodė kažko įtartina. Pasižiūrėjau, kiek valandų. Laikrodis rodė tik pusę keturių, nors žadintuvas turėjo skambėti 5 val. 10 min.
Tada suvokiau, kad skambutį išgirdau sapne. Supratau, kad ir tai, kas vyko praėjusiomis naktimis, galėjo būti tik sapnas. Didelė psichologinė įtampa ir miego trūkumas darė savo… Bet tuo mano nuotykiai prie bažnyčios nesibaigė. Kadangi visą mantą buvo sunku per dienas su savimi tampytis, buvau sugalvojęs bent miegmaišį palikti paslėpęs krūmuose. Bet vieną vakarą grįžęs jo ten neberadau. Tiksliau – neberadau lagamino, kuriame laikiau miegmaišį. Matyt kažkas pastebėjo nugulėtą žolę...
Galvojau, ką daryti. Bet buvau ramus. Apžiūrėjau toliau esančius krūmus, nieko ten nebuvo. Minutę galvojau, kur gali būti mano lagaminas: krūmuose jo nėra, tačiau niekam iš bažnyčios tarnų jis irgi nereikalingas, kunigai nemiega lauke. Kur jį galėjo padėti? Gal paprasčiausiai išmetė? Jei išmetė, tai ne į gatvę, o į konteinerį...
Kaip tik toje pusėje, prie bažnyčios sienos stovėjo žalias konteineris. Atidariau dangtį ir jame radau lagaminą, kuriame buvo mano miegmaišis. Pasiėmęs jį nuėjau į ankstesnę nakvynės vietą. Kaip visada pasukau iš plataus tako į šlapiais lapais nusėtą takelį. Būtent tas posūkis, išėjimas iš normalaus kelio, žymėjo ribą tarp normalaus ir nenormalaus mano gyvenimo. Ėjau per lapus. Į akis pro medžių šakas ir likusius lapus ryškiai švietė nuo geležinkelio stoties sklindančios šviesos.
Kai papūsdavo stipresnis vėjelis, šakos sujudėdavo, šviesos pradėdavo mirgėti. Oras buvo darganotas. Kiekviena pragyventa diena atrodė kaip atliktas žygdarbis...
Bus daugiau.
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 1. Miegas autobuse ir siaubingi pagalbos centrai
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 2. Slapta nakvynė bažnyčioje ir pirmųjų šalnų pinklės
Benamiu tapusio lietuvio užrašai: 3. Neapykanta Kalėdoms ir gašlios pakistaniečio priekabės
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
