Pamaniau, nejaugi aš noriu, kad mano šalį valdytų politikai, kurie nesugeba suregzti logiškos ir bent kiek nūdienos ekonominėmis bei politinėmis realijomis pagrįstos Lietuvos ateities vizijos? Supratau, kad populizmas šiandieną yra mūsų pretendentų veržimosi į Seimą pagrindas ir ramstis.
Visgi nesikabinėdamas prie atskirų, pretendentams sunkiai įkandamų sveikatos apsaugos, švietimo, užsienio politikos temų, nuomonę norėčiau išsakyti dėl globalesnių dalykų.
Šių minčių autoriaus nešališkumas šioje pasisakymo vietoje bus priverstas pasibaigti, kadangi nesinori užimti šiuo metu ir taip užkrauto eterio ir nepasakyti to, kas bene ketverius metus, o galimai ir daugiau, veržėsi būti išgirsta.
Gerbiamieji Lietuvos piliečiai, manydami, kad dviejų ar trijų pagrindinių ir istorinius idėjinius pagrindus turinčių politinių jėgų vyravimas valstybės valdyme neduos laukiamo rezultato, per praėjusius rinkimus į tautos atstovybę delegavome nemažai dainininkų, renginių vedėjų, rašytojų, šoumenų, kai kurių save tiesiogiai įvardijusių klounais. Buvo ir linksma, ir kartu graudu matyti šių „seimūnų“ mokymąsi politikuoti, negalėjimą atsiriboti nuo sau įprastos veikos, visišką nesiskaitymą su viešų ir privačių interesų derinimo reikalavimais bei Seimo narių priedermėmis.
Dar daugiau, toliau stebėjome tos pačios, lietuvių tautą iš kažkur turėjusios prikelti partijos atstovų tarpusavio batalijas, blaškymąsi tarp įvairių politinių jėgų, begėdišką savo vado ir savo programos išsižadėjimą, kitaip tariant, politinį parsidavimą.
Visa nepriklausomos Lietuvos istorija nematė taip ant Seimo statuto nusispjovusių įstatymo leidėjų, besaikių atostogų, draugiškų balsavimų už savo kolegas, įvairiausios atsakomybės vengimo atvejų. Apie politinį išprusimą ir tautos interesų atstovavimą šiuo atveju nėra ką ir kalbėti. Pamoka, kurią mes kiekvienas turėjome išmokti: nepatikėkime mūsų tautos ateities vienadienėms partijoms, žvaigždėms, krepšininkams ir psichologams.
Kaip tikras politikas neišmanytų jų amato, taip jie negali būti tautos valios reiškėjai. Politikai reikia išprusimo, jeigu norite – politinio išsilavinimo, įgyto ne tik mokslo įstaigose, tačiau užgrūdinto praktikoje. Ne parsidavėliško blaškymosi tarp partijų ir darbo Seime vengimo, ne siekio išleisti kiekvieną parlamentinei veiklai skirtų lėšų centą asmeninėms reikmėms, o įsisąmoninto siekio kažką pakeisti ir kažko valstybės gyvenime siekti. Tokius siekius gali turėti tik profesionalūs politikai, iš miego pakelti galintys pasakyti, kur mes šiuo metu esame ir kokiu politiniu, ekonominiu, socialiniu keliu einame, taigi – už profesionalius politikus!
Nors ir neturėdamas tikslo dar ir dar kartą traukti į komentavimo ir diskusijų lygį Lietuvos žmones į skirtingas stovyklas suskirsčiusios visiems žinomos pakaunės mergaitės dramos, visgi rašant politine tema, neišvengiamai tenka padaryti ir šį rakursą. Tačiau šioje vietoje iš karto norisi eiti prie moralo, kad nesuteikčiau progos dar vienoms pjautynėms spaudos puslapiuose. O moralas paprastas – nepriklausomai nuo simpatijų ar antipatijų vienos ar kitos profesijos atstovams, kovotojams ar pasmerktiesiems visuomenės akyse, neturėtume pavesti artimiausių kelerių metų Lietuvos kelio formavimo ant viso pasaulio pykstantiems ir viskuo nusivylusiems piliečiams, kuriems ši tarnystė būtų protesto, triumfo, prieglaudos nuo aplinkos negandų ar principų demonstravimo vieta. Dėl daugelio priežasčių – jie tiesiog nesugebės, o greičiausiai ir nenorės.
Ir galiausiai, nedėkime pritariančios varnelėms tiems, kuriems Konstitucija šiandien yra mėtomas ir vėtomas traktatas, kuriems Konstitucijos sergėtojų sprendimai šiandien nėra galutiniai ir neskundžiami, bei kuriems siekis išplauti suteptą lyderio mundurą yra aukščiau šalies konstitucinės dvasios, aukščiau pamintų Lietuvos rinkėjų lūkesčių ir interesų.
Mano asmenine nuomone, pagarbą derėtų atiduoti tiems, kurių dėka šią dieną nesame ekonomikos rinkų dugne, kurių profesionalumas, atsidavimas ir visapusiškas politikos meno išmanymas leis didžių sukrėtimų metus istorijos vadovėliuose įvardinti kaip sėkmingus Lietuvai. Pažymint, jog paskubomis priimtų sprendimų ir klaidų buvo, kartu pripažinta, klaidų nedaro tik tie, kurie nedirba.
Jeigu tikrai nuoširdžiai pagalvoję galėtumėte sau konstatuoti, kad paskutiniai ketveri metai nubloškė jus į skurdo bedugnę, atėmė iš vaikų galimybę mokytis, siekti šviesaus rytojaus, kad piniginėje liko tik keli skatikai duonai, tokiu atveju, matyt, turite rimtą pagrindą suabejoti aukščiau išsakytų teiginių teisingumu. Kitu gi atveju, jeigu esate išsaugoję viltį, jeigu tikite, kad jūsų atžalos sugrįš į Lietuvą, jeigu visiems sunku laikotarpiu patikėjote savo mandatą tautos atstovams ir matėte jų pastangas, galbūt derėtų tą mandatą suteikti dar kartą...
Atminkite, jog kiekvieno iš jūsų sprendimas yra reikšmingas, jis kuria jūsų vaikų ir tautos ateitį. Nesivadovaukite emocijomis, negalvokite, jog tautos atstovų darbas yra toks beviltiškas, kad jį sugebės nudirbti su politika nieko bendro neturinčių profesijų atstovai. Būkime vieningi, sąmoningi ir racionalūs, kaip kad įvairiais istorijos tarpsniais sugebėdavome tokie išlikti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
