Labai nustebo istorijos herojus, kai išlipus geležinkelio stotyje, jį supo ne tik nepažįstami žmonės, jų „kultūriniai“ ypatumai, tačiau ir kalba, kuri ne tik buvo menkai jam pažįstama, tačiau ir šiek tiek atstumianti dėl aplinkybių, kurias jis puikiai išsiaiškino dar mokykloje…
Menkavertė istorija, tačiau, neabejoju, atsitikusi ne tik mūsų Gediminui. Turbūt jau aiškėja, apie ką kalba eina. Ne, ne apie studentus, kurie išgyvena didžius pasikeitimus savo gyvenime. Ne apie tai, kad jiems būnant tikriems lietuviams kartais sunku susikalbėti tikrų tikriausioje Lietuvoje. Ir tikrai ne apie tai, kodėl čia nežiemoja baltosios meškos.
Dar ir dar kartą norisi kalbėti apie tuos žmones, kurių mąstymas yra iškreiptas, o suprasti priežastis mums, jaunajai kartai, yra ypač sunku. Galų gale, mes net nenorime to daryti.
Taip, atsakykite brangūs vilniečiai, nes tik jūs galite, kodėl Vilniuje rusų ar lenkų kalba neretai būna vienodai, o kartais ir kur kas svarbesnė nei lietuvių kalba? Kodėl autobusų stotelėse man reikia aiškinti, kad nekalbu rusiškai ir po to greitai susimąstyti, gal ne ten atvažiavau, gal Kaliningrade atsidūriau? O susipratus, kad vis dėlto čia Vilnius, stebėti keistą, o gal net šiek tiek paniekinantį žvilgsnį į mane.
Net nebandysiu suprasti, kodėl taip vyksta, nes, visų pirma, tai neturi vykti. Išvardinkite man privalumus, kuriuos įgauna asmuo, piktybiškai nenorintis, vengiantis laikytis tam tikrų elgesio normų? O gal sakysite, kad rusų ar lenkų kalbos vartojimas yra norma mūsų visuomenėje?
Nesupraskite manęs neteisingai. Aš nesu nusistatęs prieš kitas tautas. Šiuo atveju, pačios tautos sukuria požiūrį į save. Visiškai suprantama, kad tautinis identitetas yra stiprus dalykas, ir niekas nesiginčys, jog jo reikia. Tačiau aplinkybės taip pat atlieka svarbų vaidmenį.
Paprastas pavyzdys: Paryžiaus metro prieikite prie prancūzo ir lietuviškai išdėstykite jam rūpimus klausimus. Net neverta fantazuoti, kas toliau bus, nes save gerbiantis išsilavinęs ir kultūringas žmogus to tiesiog nedarytų. Net turistas. O štai Lietuvoje šešiolika metų gyvenantis Lietuvos pilietis (!) Ivanas lyg niekur nieko sau rūpimus klausimus išdėsto rusų kalba. Dėl pastarojo interesų norint įsidarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje reikia mokėti rusų ir lenkų kalbas, nors apie lietuvių kalbą ne visada užsimenama.
Nuoširdžiai noriu tikėti, kad tokių žmonių lieka vis mažiau, ypač tarp jaunimo. Bet sakoma, kad šaukštas deguto statinę medaus sugadina…
Internacionalizmo egzistavimas bendrąja prasme tikrai nėra blogas dalykas. Tai ateitis, kuri yra neišvengiama ir naudinga. Tačiau aukso viduriukas turi būti atrastas. Mano nuomone, lietuviškasis pavyzdys su lenkais ir rusais yra būtent tas, kurio reikėtų vengti. Tie patys rusakalbiai turėtų suprasti, kad juos mes priimsime tik tuo atveju, jei jie priims žymiai daugiau to, ką mes duodame jiems, tačiau mažai norime iš jų.
Yra tūkstančiai puikių rusiško kraujo žmonių, kurie adaptavęsi čia, Lietuvoje, yra lygiaverčiai mums ir mes tą pripažįstame. Tačiau tie, kurie stengiasi būti „atbuli“, sudaro kliūtis pirmiesiems. Mes neturėtume spręsti jų problemų, tai jų tarpusavio reikalas. Mes norime galutinio produkto, kuris būtų tinkamas abiems pusėms.
Su lenkų mažuma problemos gali būti kur kas opesnės. Pasivažinėjus po Vilniaus rajonus pasijauti atstumtas, nes esi lietuvis. Kartu atstumi ir juos. Nors pačių lenkų elgesys tikrai apsilenkia su visuotine logika (tai mano asmeninė nuomonė).
Stiprinant lietuvių kalbą norima lenkus, ypač jaunimą, traukti iš kaimo, suteikti jiems bent jau teoriškai vienodas sąlygas, nelygu, kas kaip jomis pasinaudos, jog galėtų konkuruoti darbo rinkoje. Tačiau kur tau… Negana to, vietoje lietuviškų gatvių pavadinimų atsiranda lenkiški. Galbūt mano žinios pasenę, tačiau Lietuvoje yra bene daugiausia lenkų mokyklų visame pasaulyje, be to, lenkiškų vadovėlių Lietuvos švietimo ministerija yra išleidusi daugiau, nei bet kuri kita šalis, išskyrus pačią Lenkiją. Na ir vėl, kodėl gi lietuvių nuomonė tokia bloga apie lenkus Lietuvoje?
Dar viena bėda – darbo paieška. Ne, ne, nebandysiu įrodinėti, kad darbo nėra. Jo yra, tik galbūt jis ne visiems prieinamas. Ir mūsų istorijos herojus Gediminas ne kartą yra susidūręs su tokiomis problemomis. Mes visi suprantame, kad darbas tarptautinėje kompanijoje reikalauja gerų kitų kalbų įgūdžių. Tikrai tikiu, kad mes visi siekiame jų kuo daugiau ir geriau išmokti, nes ant pečių tikrai nereikės nešiotis.
Tačiau kita medalio pusė - ne tokia blizgi. Galima pastebėti, kad dažna įmonė, kuri savo veiklą vykdo Lietuvoje, įsidarbinant rusų ar lenkų kalbą nurodo kaip privalumą, o jos nemokėjimas žymiai padidina galimybes ir toliau dykaduoniauti. Galbūt čia jau principo reikalas? Kodėl dirbant Lietuvoje, kai pagal LR Konstituciją vienintelė oficiali kalba pripažinta lietuvių kalba, tenka bendrauti rusiškai ar lenkiškai su asmeninis, kurie turi tokius pačius piliečio pasus? Ką daryti jaunimui, kuris tos kalbos nemoka, nes negyveno Vilniuje arba savo prioritetus skiria kitoms kalboms? Tikriausiai tai - tik retoriniai klausimai…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
