Jandi tėvai beveik nekalba angliškai. Mes turėjom vertėją arba bendraudavom akimis, gestais. Kokios išraiškingos Jandi mamos akys!...Dukra tikrai paveldėjo jas. Kai tik atvykome į ligoninę prieš kelias dienas, šios buvo liūdnos, pilnos nerimo ir nežinomybės... Tačiau jau kitądien, Fatu akyse švietė viltis, tikėjimas, dėkingumas mums.
Mes lankėme Jandi iki pat išvykimo iš Makeni miesto į sostinę. Mažylės sveikata tai pagerėdavo, tai vėl pablogėdavo, bet daktarė mus ir tėvus patikino, kad Jandi tikrai pasveiks. Tiesiog reikia laiko. Mažiausiai mėnesio, kad ji pradėtų labiau reaguoti į aplinkinius, galėtų atsisėsti, nuolat nemiegotų... Taip pat be galo svarbi gydytojų ir seselių priežiūra. Laimė, Jandi daktarė – šauni moteris – net iš Kubos atvyko padėti Siera Leonės vaikams.
Aš išvažiuoju su viltimi ne tik dėl Jandi, bet ir dėl kitų vaikų. Palatoje mačiau visko – viena mergytė buvo tokia išsekusi – tik oda ir kaulai, tėvai akivaizdžiai neturi, kuo jos maitinti... Dar keli vaikai, sergantys maliarija, plaučių uždegimu, viduriuojantys... Daugybė gyvenimų, daugybė likimų.
Aš nežinau, ar jie visi pasveiks... Jei pavyks, nežinia, ar jie vėl greitai nepaklius į ligoninę. Siera Leonėje viskas neįtikėtinai sudėtinga – žmonės turi begales prietarų, keistų tradicijų, kurios trukdo jiems suprasti net tokius elementarius dalykus, kaip kūdikių maitinimas krūtimi, rankų plovimas, saugūs lytiniai santykiai... Bet viskas po truputį. Niekas nevyksta greitai. Niekas.
Skaudu išsiskirti su Jandi. Ji vis dar silpna, bet jaučiasi geriau. Turim daktarės telefono numerį, tad, kaip sekasi mažylei sveikti, – domėsimės toliau. Aš vis dar negaliu atsižiūrėti į ją – dieviškai gražų vaikutį. Kai pasakėm mamai, kad jau išvykstam į Lietuvą ir tai paskutinė diena, kai atėjom aplankyti, Fatu ėmė verkti. Tyliai ir ramiai. Nė garso neišleido. Tik ašaros – didžiulės ir nuoširdžios - riedėjo jos pavargusiais skruostais...
Jandi tėvas irgi nusiminė. Nuolat dėkojo už mūsų pagalbą, už mūsų meilę Jandi... Bet kaip galima jos nemylėti?... Jai labai pasisekė – jos tėvai nuostabūs. Neabejoju, kad jie kovos už savo mergaitę, darys viską, kad ji išsikapstytų ir daugiau nepakliūtų į tą pačią bėdą.
Jandi eis mokyklą. Ji mokysis labai gerai. Jis taps gražia, protinga ir gera moterimi. Taip privalo būti. Pabučiuoju Jandi ir einu. Negaliu atsisukti – ašaros rieda upeliais... Rankos dreba, širdis daužos. Mano Jandi... viskas bus gerai, pamatysi. “Jei Dievas sako „taip“, kas gali pasakyti „ne“?
****
R. Šakalytė, J. Šuklinas ir E. Petrauskas kartu su kitais UNICEF misijos dalyviais Siera Leonėje domisi, kaip gyvena šios skurdžios Vakarų Afrikos šalies vaikai. Siera Leonė, kaip ir Kambodža, buvo smarkiai nuniokota pilietinio karo, kuris prasidėjo 1991 m. ir tęsėsi net iki 2002–ųjų. Karo metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių gyventojų neteko savo namų. Iki dabar Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 dolerio per dieną.
Per dieną šioje šalyje miršta 113 vaikų, per metus - 40 tūkst. Miršta nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.
Spausk čia ir laimėk UNICEF marškinėlius su J. Šuklino ir E. Petrausko autografais!
E. Petrausko ir J. Šuklino dienoraštis iš Siera Leonės: „Nesame matę nieko panašaus“
R. Šakalytės dienoraštis iš Siera Leonės: „Nuo pamatytų vaizdų buvo sunku užmigti“
R. Šakalytės dienoraštis iš Siera Leonės: „Stebiuosi, kokie žmonės laisvi“
E. Petrauskas ir J. Šuklinas: „Depresuoti lietuviai turėtų važiuoti ne į Turkiją, o į Siera Leonę“
E. Petrauskas ir J. Šuklinas: „5 litai vienam Siera Leonės vaikui suteikia šansą gyventi“
R. Šakalytės dienoraštis iš Siera Leonės: „Žliumbiau lyg išprotėjusi“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
