Šioje konferencijoje, skirtingai nuo Tel Avive vykusios, kur buvo 150 Lietuvos atstovų, buvo tik vienas dalyvis iš Lietuvos, tačiau dalyvavo su dviem autoriniais pranešimais. Prie Galilėjos jūros, greta daugybės mokslinių pranešimų psichiatrine tematika, buvo perskaitytas ir ne vienas pranešimas apie farmacijos pramonės daromą įtaką gydytojams ir dėl to iškylančias etines dilemas bei galimą žalą ligoniams.
Ir ne tik. Kai kurie pranešėjai problemų matė dar daugiau: buvo keliami klausimai ir diskutuojama, apie farmacijos kompanijų daromą spaudimą ir mokslo spaudos recenzentams, kad į mokslinius žurnalus nepatektų straipsniai apie klinikinių tyrimų metu nustatytus negatyvius rezultatus. Gydytojas psichiatras iš Naujosios Zelandijos D. Goelis, psichiatrijos įstaigos vadovas, pristatė daug diskusijų sukėlusį pranešimą apie farmacijos kompanijų bendradarbiavimą su valdžios institucijomis, perkant generinius preparatus ir tokiu būdu neva taupant biudžetą.
Buvo kalbama ir apie farmacijos ryklių spaudimą DSM-V (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) naujojo leidimo redaktoriams bei redkolegijai patarinėjantiems ekspertams – dėl tam tikrų naujų formuluočių įtraukimo į naujos redakcijos ligų klasifikaciją tam, kad būtų galima atlikti naujus klinikinius tyrimus.
Taigi buvo proga išgirsti visai kitokią informaciją negu tą, kuri paprastai būna skelbiama tarptautinėse konferencijose - liaupses ir tik liaupses farmacijos kompanijoms. Kalbėta, kad tai yra visų trečiojo pasaulio šalių problema, dangstanti korupcinius valdžios ryšius, ir laikanti už virvutės gydytojus kaip atpirkimo ožius.
Tuo tarpu Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojai teigė neišrašantys generinių preparatų ir nenoriai įsileidžiantys generines bendroves į savo rinką.
Ir dar: tarptautinių konferencijų dalyviai (kaip, beje, ir spausdinantys savo darbus indeksuotuose mokslo žurnaluose) privalo užpildyti anketas ir nurodyti rėmėjus. Tai yra visų tarptautinių renginių etikos taisyklė. Tarptautinės normos aiškiai formuluoja, už ką parama teikiama, kam yra pirmenybė paramai gauti.
„Ta pati panelė, tik kita suknelė“, - sako prieš mane sėdinti pacientė, kuri pasakoja man, kaip jai vaistinėje liepta imti tam tikrus mano išrašytus kompensuojamus vaistus. Mano ligonė apsiverkusi klausia manęs: „Ar aš negerai apsirengusi? Kodėl man sakė, kad ta pati suknelė?“
Kad įvairių firmų pagaminti „tie patys“ vaistai veikia su savomis subtilybėmis, žino kiekvienas dirbantis gydytojas. Mano pacientai visada atsineša vaistų įpakavimo dėžutes, kad būtų aišku, koks preparatas ligoniui išduotas vaistinėje. Tokiu būdu papildomai gaišinamas gydytojo laikas, pakartotinai aiškinamas ligoniams vaisto poveikis - dabar jau to, kurį pacientas įsigijo, o ligoniui tai sukelia papildomą stresą.
Dar blogiau, jeigu tenka su pacientu aptarinėti finansinius dalykus - ši gydytojų darbo spraga pati blogiausia, kadangi norėtųsi iš organizatorių tokios darbo tvarkos, kad gydytojas galėtų dirbti klinikinį darbą, o ne aptarinėti vaistų kainas, kaip galinčias nulemti vaisto pasirinkimą. Gerai žinome, kad skiriant gydymą ne kainos yra svarbiausias kriterijus, ir klaidinga jam suteikti prioritetą. Ligonis turi teisę ir privalo gauti gydymą patį geriausią, ir nemokamai, pagal ligą. Dar didesni kuriozai būna, kai pacientai pasako: „Nežinau, ką geriu. Ką davė vaistinėje, tą ir geriu, sakė, kad šitie vaistai yra geri“.
Šalyje yra akivaizdi gydytojų priešinimo su pacientais politika, dabar papildyta gydytojų ir farmacininkų supriešinimu. Kai du pešasi, išlošia trečias. Spėkit, kas?
Labai svarbu, kas tokiame procese yra atsakingas už galutinį gydymo rezultatą? Pagal galiojantį veikimo mechanizmą, atsakomybės naštą galime stumdyti nuo gydytojo vaistininkui, farmacijos kompanijai, valdžiai, pačiam ligoniui. Ir vėl eiti ratu.
„Panelės ir suknelės“ pavyzdžių naudojimas ir jų aiškinimas yra itin jautriai suvokiamas psichikos pacientų. Jie dažnai tai priima tiesiogiai, dažnai asmeniškai. Paklausti vaistinėje paaiškinimo neišdrįsta...
Pasimeta, todėl linkę pasyviai susitaikyti su jų atžvilgiu vykdomais veiksmais, ir kuo greičiau išeiti iš viešos aplinkos, kur jų pokalbį girdi aplinkiniai (eilėje laukiantys kiti žmonės).
Psichikos pacientams tai yra papildomas psichinis krūvis, dažnai jiems paliekantis abejonių, traumuojantis, išvystantis nepasitikėjimą, pareikalaujantis papildomo poveikio pacientui paaiškinimo. Į ligonio klausimą „O kodėl man taip vaistinėje sakė?“ gydytojai atsakymo neturi.
Dažnas psichikos ligonis dar klausimą papildo ir kitu: „Ar mane už kvailą laiko? Ar ant manęs matosi, kad aš sergu?“ Būna ir dar kitokių klausimų, aptariant panašias situacijas: „Daktare, gal aš ne tą suknelę apsivilkau? Namuose pasimatavau viską, ką turiu, nebežinau, kuo man rengtis“. „Kodėl žiūri į mano suknelę? Gal mane persekioja?“ Tokie ir panašūs būna pacientų komentarai, į kuriuos reaguoti gydytojas jau privalo naudodamas papildomas psichoterapines priemones, ligonį pirmiausia tenka nuraminti.
„Suknelės“ paaiškinimai, sprendžiant pagal ligonių komentarus, yra dažniausiai minimi ir dažniausiai juos tenka aptarti. Po tokių įvykių ligonių psichikos būklė pablogėja, o gydytojo darbas pasunkėja. Gydytojo–paciento kontaktas deformuojamas. Atsiranda rizika, kad pacientą gydantys gydytojai bei vaistinės darbuotojai gali būti įtraukiami į paciento kliedesius. Tai gali tapti naujo poveikio kliedesių turiniu.
Gydo ne pinigai. Iš gydytojo neturėtų būti reikalaujam kalbėti apie pinigus su ligoniu, ir diskusijomis apie pigesnius vaistus deformuoti ir paciento-gydytojo kontaktą bei patį gydymo procesą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
