Taigi kartą važiavau iš skaityklos. Įlipau į apypilnį autobusą. Nuėjau iki vidurio. Priešais mane stovėjo moteris juodais drabužiais, t. y. su burka. Matėsi tik juodos jos akys. Per petį ji buvo persimetusi sunkią rankinę. Pasijutau nejaukiai.
Dar visai neseniai buvo nuskambėję įvykiai Maskvos oro uoste, po kurių buvo teigiama, kad sprogdinimus ten tariamai galėjo įvykdyti panašiai atrodžiusios žuvusių karių našlės. Atsigręžiau atgal, o ten stovėjo dar dvi tokios pat juodos moterys. Pasijutau kažkokioje nežinomybėje. Nei pirmyn, nei atgal. Aš žiūrėjau į ją, ji - į mane.
„Drąsiai ji elgiasi, - pamaniau. - Akių nuo manęs nenuleidžia.“
Apsidairiau aplinkui, norėdamas pamatyti, kokie žmonės žūtų, jei bomba sprogtų. Aplink buvo tik tamsioji rasė: pakistaniečiai, indusai. „Tai negi dėl manęs vieno baltojo ji sprogdintųsi autobuse? - pagalvojau. - Nelabai jai apsimokėtų savo gyvybę atiduoti. O juodieji jai, manau, nereikalingi.“
Į galvą lindo visokios mintys. Staiga žiūriu, moteris kiša ranką į rankinę. „Jau tuoj bombą ištrauks“ - pagalvojau. Išsitraukė mobilųjį telefoną. Pradėjo rinkti numerius. „Na, dabar“, – galvoju, surinks kažkieno numerį ir bomba sprogs.“
Žiūriu į ją ir laukiu, kas bus. Buvau taip paskendęs savo mintyse, kad tik iš antro karto išgirdau, kai ji pasakė: „Atsiprašau...“
„Na, dabar, – pagalvojau. - Ji iš anksto atsiprašo, kad mane susprogdins...“
„Atsiprašau, – dar kartą pakartojo ji. – Norėčiau praeiti.“
Aš lengviau atsidusau. Ji nuėjo prie kitų taip pat apsirengusių moterų. Jos žiūrėjo viena į kitą. Tačiau autobusui sustojus, stotelėje neišlipo. O aš pagalvojau, kad buvau teisus, jog dėl manęs sprogdintis neverta.
Na, o kitą kartą dėl to, kad su savimi visad nešiodavausi didelį krepšį, skaityklos darbuotojų nemalonėn patekau pats. Apsauga nuolat dėl jo prie manęs kibdavo. Ypač dėl to, kad išeidamas pavalgyti jį skaitykloje palikdavau. Tas jų persekiojimas buvo toks įkyrus, kad ėmiau net garsiai jiems sakyti, jog nesu teroristas.
Vieną rytą tą krepšį kaip visada palikau skaitykloje ir išėjau valandai pusryčiauti. Nors jau buvau gavęs įspėjimą, krepšį palikau vienam skaitytojui iš Bangladešo. Apsauga, aišku, žinojo, kad krepšį palikau svetimam, tad priėjo prie jo ir paklausė, kieno krepšys. Tas žmogus pasakė, kad ne jo, tada apsauga krepšį paėmė, o man uždraudė metus lankytis viso rajono bibliotekose.
Tada susiradau tokią socialinę įstaigą, kur buvo galima naudotis internetu vos ne visą dieną. Aišku, ten rinkdavosi benamiai. Kompiuterių klasė turėjo savas taisykles: pradžia 9 val. ryto, po poros valandų - trisdešimties minučių pertrauka, kurios metu duodavo kavos ir bandelių, dar po poros – didžioji valandos pertrauka – vėl kava ir vėl užkandžiai. Praėjus kitoms dviem valandoms būdavo daroma paskutinė pertrauka, tačiau maistas būdavo jau visas suvalgytas. 19 val. visus varydavo lauk. Į tą kompiuterių klasę pėsčiomis eidavau apie aštuonis kilometrus. Po to tiek pat atgal.
Greta visų tų smulkių nutikimų, toliau, tarsi kokį realybės šou, kuriame dalyvavau ir pats, stebėjau kitų benamių kasdienį gyvenimą. Susiradau dar vieną socialinę įstaigą, kuri vadinosi „Dellow center“. Ten kartais pavalgydavau priešpiečius. Vieną dieną nueinu ten, pasiimu kavos ir skrudintos duonos. Sėdžiu, valgau. Girdžiu, kaip prie kito stalo vienas iš dviejų bevalgančiųjų emocingai kalba su kitu, kas antrą žodį pabrėždamas „k...“.
Tai - jaunas lenkas, iš pažiūros, atrodo, dar nedegradavęs, bet taip keikiasi, kad mane ima pyktis. Viduje verdu. Galvoju, kad jį kas iš čia „praspirtų“. O išėjo taip, kad pavalgę kartu pakilom nuo stalų. Staiga jis priėjo prie manęs ir davė man obuolį kaip kokią dovaną. Padėkojau ir mintyse sau ištariau: „Gerai, kad žmonės nežino, ką apie juos galvoja kiti...“
Dauguma tų, kuriuos matydavau ateidamas išgerti kavos, sėdėdavo ramiai, valgydavo iš lėto, neskubėdami. Gatvėje galėjai juos pažinti iš sulipusių plaukų ir miegmaišio, kurį jie nešdavosi persimetę per petį. Kartą stebėjau, kaip vienas juodaodis tokioje socialinėje įstaigoje sėdi, akivaizdžiai nori miego ir vis linksta po truputį ir priekį, kol panardina nosį į lėkštę, pilną sausų pusryčių.
Netoli budintis socialinis darbuotojas priėjo prie jo, patapšnojo per petį ir paklausė, ar viskas gerai. Tas lygtai prabudo, drebančiomis rankomis paėmė į ranką šaukštą, bet valgyti neskubėjo ir po minutės vėl nosimi siekė pilną lėkštę. Pašalinius toks vaizdas gali nervinti. O socialiniai darbuotojai visiškai ramūs, elgiasi su benamiais pagarbiai. Kreipiasi į juos „pone“, nežemina ir teikia jiems visokeriopą pagalbą.
Kartą ir aš pats viename miestelyje atsiguliau ant suolo, nes buvau labai pavargęs. Tai po valandos dėl manęs jau buvo iškviesta greitoji pagalba. Kai atvažiavę medikai įsitikino, kad man nieko bloga neatsitiko, užsirašė mano duomenis ir iškvietė policiją. Jiems vėl reikėjo aiškintis, kodėl aš čia, pasak skambinusiųjų, „guliu visa dieną“. Bandžiau juos įtikinti, kad ne visą diena, o tik valandą. Nors kaip tik praėjusią naktį buvau nakvojęs tame miestelyje. Irgi bažnyčios kiemelyje, netgi atvirame. Kažkas turbūt pamatė, kad aš ir dieną po miestelį vaikščiojau, tai ir iškvietė policiją…
Vieną vakarą, kai dar galėdavau lankytis bibliotekose, išėjau iš kažkurios jų į gatvę. Einu šaligatviu ir girdžiu, kaip kažkas girgždančiu balsu rėkia ir kažką daužo. Žiūriu, „bomžas“, kokių 160 cm ūgio, apie 55-60 metų amžiaus (nors tokiems amžių dažnai sunku nustatyti), kumščiu daužo į ant pastato sienos pakabintą pašto dėžutę. Mane sudomino tai, ko jis taip įnirtingai ieško. Nuo smūgių dėžutės durelės atsidarė, iškrito nuorūkos, iš kurių buvo likę tik filtrai. Jis dar kelis kartus trenkė pliku kumščiu taip, tartum norėtų tą dėžutę visai nudaužti nuo sienos...
Supratau, kad tai - ne pašto dėžutė, o tarsi pakabinama ant sienos peleninė nuorūkoms sumesti. Po to žmogus nuėjo už kokių dešimt metrų esančios kitos dėžės ir ėmė daryti tą patį – daužyti. Ten taip pat durelės atšoko, iškrito tik filtrai. Tada jis plika ranka toliau nesitverdamas pykčiu daužę ir garsiai savo mediniu balsu ant visos gatvės keikėsi... Ėjo tolyn vis prie kitos dėžės. Daužė, keikėsi, bet nieko tinkamo nerado.
Stovėjau per kokius penkis metrus nuo jo ir viską stebėjau. Jis buvo toks įpykęs, kad pamatęs mane stebint pradėjo keikti ir mane. Atrodė, prieis prie manęs ir trenks kaip į tą nuorūkų dėžutę. Buvo matyti, kad jam jau viskas vis tiek. Gerai supratau jį ir jo būseną… Stovėjau ir stebėjau toliau, kol atvažiavo autobusas ir aš įlipau.
Netrukus po to nustojau rašyti dienoraštį. Mano gyvenimas, nors ir lėtai, ėmė šiek tiek keistis. Viltys susirasti darbą pagal Lietuvos aukštosiose mokyklose įgytas specialybes ėmė blėsti. Tiesa, nepraradau jų visai, tačiau tapo aišku, kad jei būtinai noriu dirbti, labiau pravers dar sovietinius laikus menantis profesinės technikos mokyklos pažymėjimas. Tad teko nusileisti iki „statybų lygio“.
Tikiu, kad kažkada bus kitaip ir bus geriau. O dabar, bent kol kas, lieku atstovauti graudžiajai emigracijos pusei. Ir nėra ko piktintis, nėra reikalo neigti, kad jos tokios nėra.
Kadaise Paulius Širvys apdainavo Čikagos kasyklų bedugnėje dingusias prieškario kartas ir iš skausmo degančias jų širdis. Tik šį kartą viskas kiek kitaip. Tik šį kartą šimtmečiu vėliau. Tik šį kartą tai - Londonas...
Ciklo pabaiga.
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 1. Miegas autobuse ir siaubingi pagalbos centrai
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 2. Slapta nakvynė bažnyčioje ir pirmųjų šalnų pinklės
Londone benamiu tapusio lietuvio užrašai: 3. Neapykanta Kalėdoms ir gašlios pakistaniečio priekabės
Benamiu tapusio lietuvio užrašai: 4. Darbo paieškos, gailestingoji Liuba ir nakties košmarai
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
