Tokie kaip V. Alekna, Arvydas Sabonis gimsta kartą per šimtą metų.
Šviesios atminties, garsus praeities krepšininkas, ilgametis LKKA rektorius Stanislovas Stonkus apie Virgilijų yra pasakęs: „Nepažįstu Virgilijaus mamos, bet nuolankiai lenkiu savo žilą galvą prieš jo mamą, nes ji tikrai gali didžiuotis savo sūnumi, kuriam įskiepijo visas tauriausias žmogiškąsias savybes. Kažkam gali pasirodyti, kad Virgilijus, skindamas tauriausios spalvos sportinius laurus, užprogramuotas kaip kiborgas, deja, drįstu teigti, jog pakartoti tą kelią gal ir svajotų daugelis, bet ryžtųsi tikrai ne visi.
Taip jau likimas lėmė, kad Atlantos olimpinėse žaidynėse mane ir Virgilijų apgyvendino kartu. Likus dviem dienoms iki varžybų, į kambarį užėjo jo treneris R. Kalibatas, rankose laikydamas du bilietus į kino teatrą, pasiūlė į jį nueiti ir pažiūrėti filmą, kad mažiau galvotų apie varžybas ir neeikvotų energijos. Nustebino Virgilijaus žodžiai: „Treneri, nesijaudinkit, atsipalaiduokit, viskas bus gerai.“ Retai kada savo ilgametėje sporto praktikoje teko girdėti, kad prieš rungtynes ne treneris sportininką, bet sportininkas trenerį ramintų.
Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, likus kelioms paroms iki varžybų, nusprendėme apžiūrėti nuostabią Australijos augmeniją, grįždami namo užsukome į kartodromą. Įsivaizduokime daugiau nei dviejų metrų ūgio apoloną mažyčiame kartinge - šis nekaltas pasivažinėjimas galėjo Lietuvai ir Virgilijui būti lemtingas kovoje dėl aukso, mat staigiame posūkyje jis nesuvaldė greitai skriejančio kartingo ir po susidūrimo tik per stebuklą nepatyrė traumos.
Olimpinės žaidynės, kai visi tau jau net prieš varžybas kabina ant kaklo aukso medalį, sportininką slegia didžiulė atsakomybė, ir tokiu, kad ir neleistinai pavojingu būdu, numalšinus stresą, ant Virgilijaus krutinės sužibo olimpinis auksas.
Kiek ir kokios valios stiprybės reikia ir turi Virgilijus, parodo jo paskutinis šių metų olimpinis sezonas. Pavasarį stovyklaujant Ispanijoje apie 11 val. ryte atvažiavome į stadioną treniruotis. Deja, ispanai neprognozuojami, tiesiog iš anksto nepranešę mus išprašė, nes tuo metu turėjo vykti futbolo treniruotė. Pasimankštinę nuvykome namo, bet vakare istorija pasikartojo,o Virgilijus ramiai pasakė: „Taip, saulė leidžiasi apie 21 val. 30 min., palauksiu.“
Maniau, jis juokauja. Bet ryte sužinojau, kad tikrai Virgilijus laukė, kol baigs žaisti futbolą, ir apie 21 val. atliko visą disko metimo treniruotę, juokaudamas dar pasakė, kad matė gana gražių futbolo rungtynių momentų.
Stovyklaujant kartu Lenkijoje po sunkios treniruočių dienos, kai prakaitas liejosi upeliais, paklausiau Virgilijaus, kokie planai rytojui. Virgilijus atsakė, kad šį bei tą nereikšmingo atliks.
Paklausiau, ar neprieštarautų, jei kartu Andrius Gudžius palaikys kompaniją. Nustebau, kad net būdamas jau gana garbaus, kaip sportininkui, amžiaus Virgilijus atlaikė tokius krūvius, kurie Andriui buvo sunkiai įveikiami, o jam tai buvo bemaž poilsio diena.
Stovyklos ginė stovyklas, po Lenkijos - kita stovykla, grįžus namo iki kitos stovyklos buvo apie dvi savaitės pertraukos. Mano didžiulei nuostabai, Virgilijus, kaip tremtinys, tik ne prievarta, o laisva valia vėl pasirinko stovyklą Lenkijoje, o juk namuose laukė šeima, žmona, du sūnūs, net gražuolė dukrytė, kuriai tik 3 metukai ir kuri labai ilgisi tėčio. Atrodo, ko čia mąstyti, lieki namuose su šeima ir tiek, bet...
Ne kiborgai skina pergales, o tokie žmonės, kaip Virgilijus. Nepaisant to, kad jau tauriausių sportinių trofėjų nėra kur dėti, ir banko seife ne vien peliukai bėgioja, jo pastangos maksimaliai skiriamos tik pasirinktam tikslui. Mat jis puikiai supranta, kad namuose, nori to ar ne, įsisukęs į kasdienybės verpetą tikrai reikiamo dėmesio treniruotėms neskirtų.
Šiais metais Virgilijus Klaipėdoje, būdamas 40 metų, numetė diską virš 70 metrų žymos. Tai - naujas planetos Ir Guinnesso rekordų knygos pasiekimas, joks žmogus žemėje iki Virgilijaus to nebuvo pasiekęs.
Bet praūžė Virgilijaus sportinis gyvenimas kaip uraganas, o kas toliau?
Stovyklaujant Lenkijoje, spaudžiant 30 laipsnių šaltukui, ilgais vakarais diskutuodavome apie Lietuvos sporto ateitį, Lietuvos disko metimo tradicijas, perspektyvas.
Paklausiau, ką, jo nuomone, Lietuvoje reikėtų keisti. Jis su didžiuliu entuziazmu dėstė mintis, kurių nei užginčysi, nei paneigsi. Pasak jo, visa Lietuvos sporto politika nuėjo ne tuo keliu, tik gaila, kad kaltų lyg ir nėra, bet jie ne tik yra, o dar ir užima gana aukštus postus. Paprašiau Virginijaus paaiškinimo.
Pasak jo, Lietuvoje prasukta didžiulio masto afera, išleista sporto bazėms bemaž milijardas litų, ir turime kelis bejausmius šaltus monstrus sporto rūmus, kurie visuomenei neša minimalią naudą. Net krepšinį žiūrint, reikia žiūrėti ne į patį veiksmą, bet į ekraną, kur mestas kamuolys pataikys.
Jei, pasak jo, valdžios požiūris būtų kitoks, kiekviename Lietuvos didesniame mieste būtų pastatyta po naujausią šiuolaikinį daugiafunkcinį maniežą, kuriame sportuotų daug vaikučių, būtų galimybė neįgaliesiems pasinaudoti lengvai prieinamomis ir puikiai įrengtomis bazėmis. Tam reikėtų apie 250 milijonų litų. Kiti pinigai turėjo būti skirti visos Lietuvos mokyklų aikštelėms sutvarkyti, kad vaikai bėgiotų ne šlako ar žvyro takeliais, o puikia šiuolaikine danga išklotais žaidimų ar bėgimų takeliais. Milijardas litų galėjo pakeisti visą Lietuvos sportinio ir sveikatingumo įvaizdį bei padėtį, deja.
Jei būtų mano valia, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentu rinkčiau tik V. Alekną. Jis tikrai visiems bus lygus, jam nebus nei didesnių, nei mažesnių, nebus tokių LTOK sprendimų, kai iš „Snoro“ banke nuplaukusių milijonų, milijonas skirtas krepšinio atrankos turnyrui, o šių metų Londono olimpinėms žaidynėms ruoštis daugelis olimpiečių gavo vos po 1000 Lt.
Jei visiems Lietuvos olimpiečiams butų paskirstyti minėti pinigai, tai kiekvienas olimpietis papildomai kas mėnesį būtų gavęs po 2000 Lt. Manau, kad tokių aferų Virgilijus tikrai neleistų.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad ir mažosios federacijos, jam vadovaujant, turėtų svarų lygiateisį balsą ir finansavimą.
Tikiu, kad LTOK vadovaujant Virgilijui, nebebūtų iš stadionų daromi prekybos centrai, kaip Kaune „Molas“. O tokį šventvagišką aktą leidęs atlikti žmogus ir dabar yra Olimpinio komiteto prezidento pavaduotojas. Kitas pavaduotojas, kuris ilgai vadovavo ir strategavo, o sportui skirtas didžiulis finansavimas nugulė mažai naudinguose statiniuose-monstruose, ir dabar dar garsiai iš tribūnų kalba ir vis dar yra šalia A. Poviliūno.
Pagaliau į visus Lietuvos sporto ir ne tik svarbius vadovaujančius postus turi ateiti nauji žmonės. Tikiu, kad sovietinio palikimo ir neatsakingumo pavyzdžio gvardija pasitrauks savo noru ir nebežlugdys šviesios Lietuvos ateities, o galingi Virgilijaus pečiai ir įžvalgus, kūrybingas, teisingas, noro pakeisti esamą padėtį pilnas protas bus tas garantas, kurio taip trokšta kiekvienas Lietuvos pilietis.
Tikiu, kad su Virgilijaus atėjimu į LTOK prezidento postą dingtų tokia protu nesuvokiama ir nepaaiškinama realybė, kai sportui skiriami milijardai, o olimpiečiai medalių siekia besitreniruodami su savadarbėmis, nuo sovietinių laikų vikšrinių traktorių ratų išlikusiomis štangomis.
Vaclovas Kidykas yra Lietuvos nusipelnęs treneris, 4 olimpinių žaidynių dalyvis
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
