Su Jolanta susitinkame kavinėje. Ji atrodo šiek tiek pavargusi. Bet pati tikina, kad ją išvargino ne skaudūs išgyvenimai. Tiesiog, pastaruoju metu labai padaugėjo darbo. Ji dirba kavinėje.
„Žinau, visi pradeda nuo vaikystės. Ten ieškoma smurto šaknų ir panašiai, bet aš nieko blogo apie savo vaikystę pasakyti negaliu, - sako Jolanta, išsitraukdama iš pakelio pirmąją cigaretę. - Mano vaikystė buvo normali. Abu tėvai buvo mokytojai. Tėvas niekada nėra prieš mamą pakėlęs rankos. Kur ten – jis tylėdavo kaip pelė po šluota. Nesakau, kad buvo kvailas ar be charakterio. Gal greičiau išmintingas. Bet aš ta jo išmintimi nesižavėjau. Man jis atrodė tik bailus, „po padu“ paspaustas žmogelis, geriausiu atveju vertas gailesčio, bet ne pagarbos. Įsivaizdavau, kad mano vyras bus visiškai kitoks – stiprus, pasitikintis savimi, įtakingas. Tokio norėjau, tokį ir gavau... (ironiškai šypsojosi).“
Žmoną užsiaugino
„Su Kostu susipažinau dar mokydamasi mokykloje. Jis buvo mūsų miestelio „kietuolis“. Žinau, kuo vertėsi, bet nenoriu apie tai kalbėti. Tai nelabai legalūs dalykai. Pinigų turėjo „kaip šieno“. Bet labiausiai mane traukė jo įtaka – vieni jo bijojo, kiti neapkentė, treti žavėjosi, bet tikrai nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs jį pakišti „po padu“. Nežinau, kuo jam patikau aš – tyli pelytė, tokia su kasytėm, be makiažo, nepešiotais antakiais, net kojų tėvai depiliuoti neleido, kol nebaigsiu mokyklos. Vėliau Kostas yra pasakęs, kad išsirinko merginą „su didžiausiu kaspinu“.
Jis pradėjo mane po truputį jaukintis. Tai, būdavo, gėlytę pamatęs miestelyje įteikia, tai sulčių kavinėje nuperka. Aš labai didžiavausi, kad toks vyras į mane atkreipė dėmesį. Pradėjo mane kviesti į pasimatymus, bet visą laiką su manimi elgėsi kaip su porcelianine lėle. Draugams sakydavo: „Žmoną auginuosi.“ Aš vaikščiodavau užrietusi nosį – niekas nedrįso prie manęs nei kabintis, nei replikų laidyti, galėjau nors vidury nakties po miestelį vaikščioti. Visos draugės man pavydėjo.
Tik tėvai, kai sužinojo apie Kostą, tiesiog pasiuto – sakė, kad tas banditas į jų namus kojos neįkels. Bet aš pasprukdavau, kažkaip sugebėdavau nuslėpti tuos susitikimus. Kodėl turėjau jų paisyti? Mes draugavome jau pusę metų, o jis per tą laiką net normaliai pabučiavęs nebuvo! Girdėdavau gandų, kad jis turi visokių paleistuvių, bet jei pabandydavau jam apie tai užsiminti, Kostas iškart įsiusdavo: „Kokias nesąmones čia kalbi? Jos visos kartu sudėjus nė mažojo tavo pirštelio nevertos!“ Ir aš iškart nutildavau.
Aš apskritai mažai kalbėdavau būdama su Kostu, daugiau klausydavausi jo. Jei bandydavau ką nors pasakyti ar pasiginčyti, jis tik pakedendavo man galvą ir nusijuokdavo: „Gudruole tu mano...“
Dabar, kai pagalvoju, jis man daug ko neleisdavo. Dėvėti trumpų sijonų, dažytis, jau nekalbu apie gėrimą arba rūkymą! Prisimenu, kai kelios merginos iš jo kompanijos padarė man makiažą, jis taip pasiuto! Nutempė prie kriauklės ir liepė tuoj pat nusiplauti „visą tą šlykštynę“. Prisimenu, tada bandžiau pykti, bet jis mane nuramino: „Negi tu nesupranti, kad patinki man tokia, kokia esi? Su kiekviena savo strazdana ir spuogu.“ Kuriai nebūtų malonu to girdėti?
Kažkaip tada nešovė į galvą, kad tai jau psichologinis smurtas. Nežinojau, kad išvis toks būna. Atvirkščiai, atrodė, rūpinasi, myli, gerbia.“
Studijos - laisvės gurkšnis
Baigusi mokyklą Jolanta įstojo į universitetą Vilniuje.
„Tai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, - sako šypsodamasi. - Studentų bendrabutis, studijos, vakaronės, turistiniai žygiai. Bet labiausiai mane šokiravo, gerąja prasme, santykiai su vaikinais. Nustebau, kad tie vaikinai nuoširdžiai domėjosi tuo, ką sakau, ką galvoju, jaučiu. Galėdavau su jais ginčytis ar net pasišaipyti, ir nieko. Jei taip būčiau bendravusi su Kostu jo draugų akivaizdoje, jis man niekada nebūtų atleidęs tokios nepagarbos. Kai grįždavau į miestelį, Kostas pasitikdavo mane labai išsiilgęs, bet kažkoks lyg piktas, nekantrus. Iš pradžių pritarė mano studijoms, o paskui, matyt, ėmė jausti, kad keičiuosi.
Pradėjo aiškinti, kad nereikia man tų mokslų, kad tinku jam ir tokia. Man ta jo aplinka darėsi vis svetimesnė, ir tos jų temos nuobodžios, ir Kostas ne toks jau tobulas atrodė.
Lūžis įvyko tada, kai jis atvažiavo manęs aplankyti į Vilnių. Kaip dabar atsimenu, kokia gėda pasidarė, kai jis įėjo į mano kambarį – toks pasipūtęs, plikai nusiskutęs, tas jo kalbos tonas, tas žargonas. Išėjom į miestą, padavėjus vaiko, mojuoja tais savo pinigais, o aš tik galvoju, kad koks pažįstamas manęs su šituo „naujalietuviu“ nepamatytų. Žiūrėjau ir negalėjau suprasti – ir kuo jis mane taip žavėjo?“
Nugirdė ir išprievartavo
Tąsyk Jolanta namo grįžo pasiryžusi nutraukti santykius su Kostu. Kaip tik buvo jo gimtadienis. Nutarė negadinti šventės, o ryte prieš išvažiuodama padėti viskam tašką. Bet taškas buvo ne visai toks, kokio tikėjosi.
„Keista, bet šįkart jis visai nedraudė man gerti. Priešingai, pats pylė. Tiek man ir tereikėjo. Rytą atsibudau jo lovoje. Visur kraujas. Supratau, kas nutiko. Pradėjau verkti. O jis sako: „Neverk, mažule, aš vis tiek tave myliu...“ Įsivaizduoji?! Atseit, aš jam tinku ir tokia, sugadinta... Matai, koks geras! Dabar, kai pagalvoju, tai kraujas užverda. Juk jis mane, galima sakyti, išprievartavo. Prigirdė iki sąmonės netekimo ir pasinaudojo. Bet tada aš net jaučiau jam lyg ir dėkingumą, kad jis manęs neišsižada.“
Jolanta užsidega dar vieną cigaretę. Ilgai tyli. Sako, kad tas laikotarpis buvo nesibaigianti juoda duobė. „Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą – prieš akis vėrėsi kažkoks kitas, šviesus ir laimingas pasaulis ir per vieną naktį viskas staiga dingo.
Juk iš tikrųjų, kas čia tokio, kaip dabar pagalvoju. Galėjau spjaut į tą išprievartavimą ir toliau gyvent. Bet tada atrodė, kad viskas, kad esu kažkokia sutepta, kad jau turėsiu už jo tekėti. Ėjau ir žliumbiau. Taip ir ištekėjau, galima sakyti, žliumbdama.
Pamatytum mano vestuvių nuotraukas. Atrodau kaip per laidotuves. Tekėjau jau būdama nėščia. Mečiau mokslus. Pagimdžiau sūnų. Nežinau, kas ten man užėjo – gal depresija, gal šiaip apatija. Nieko nenorėjau. Be to, vaikas augo labai sunkiai: amžinai neišsimiegojusi, užsidariusi tarp keturių sienų, neturėjau čia jokių draugių, o tėvai nelankė, nes negalėjo man atleisti, kad ištekėjau už to bandito.
Vienintelė mano paguoda buvo maistas. Vaikas užmiega, o aš prie šaldytuvo. Per metus priaugau gal 30 kilogramų. Kartais netyčia pagaudavau, su kokiu pasišlykštėjimu Kostas žiūri į mane. Nieko nesakė, bet ir meilės nerodė. Lyg būčiau tuščia vieta. Aš ir pati sau šlykšti atrodžiau. Kaip kokia rupūžė...“
Vieną dieną Jolanta pajuto, kad maistas džiugina nepakankamai – pradėjo išgėrinėti. Iš pradžių taurelę kitą nuotaikai praskaidrinti, paskui per dieną išgerdavo ir butelį. „Mane dangstė mūsų namų tvarkytoja: išnešdavo tuščius butelius, nuvesdavo į lovą, pažiūrėdavo sūnų. Bet kartais Kostas vis tiek rasdavo mane girtą. Keikdavo, žemindavo, vadindavo alkoholike, stora karve... Visko čia ir neišvardinsi. Esu gavusi ir per veidą, ir spyręs yra ne kartą – bandė mane auklėti. Buvo atėmęs pinigus, bet tada aš pradėjau eiti per miestelį ir skolintis. Kad nedaryčiau gėdos, pinigus grąžino.“
Jautėsi verta kiekvieno smūgio
Tai tęsėsi maždaug trejus metus. Iki vieno lemtingo vakaro. „Atsimenu, atsibundu vakare ant sofutės. Tamsu, galva plyšta ir tyla. Pirma mintis: „Kur vaikas?“ Apibėgau visus namus, apžiūrėjau baseinėlį kieme, niekur nėra. Toks siaubas apėmė. Pagalvojau, kad kokia nors gauja Kostui keršija ir pagrobė. Jis buvo daug grasinimų susilaukęs. Kaip tik parėjo Kostas. Puoliau prie jo apsipylusi ašaromis, o jis, užuot ieškojęs vaiko, šoko prie manęs su kumščiais.
Galvojau - užmuš. Ir toks keistas jausmas: spardo jis mane, o aš noriu, kad dar labiau skaudėtų, nes ta mintis, kad mano vaikui kažkas atsitiko, buvo baisesnė už bet kokį fizinį skausmą. Jaučiausi verta kiekvieno smūgio ir dar daugiau.
Gal būtų ir užmušęs, bet pasigirdo telefonas. Skambino namų tvarkytoja. Pasirodo, sūnus pas ją. Negalėdama manęs girtos pažadinti išsivedė sūnų pas save. Bandė skambinti, bet niekas nekėlė ragelio.“
Po šio incidento Jolantą paguldė į ligoninę. Kaip sakė Kostas, „tegu aplopo, o kartu ir išsiblaivysi“. Jolanta išsiblaivė. Visomis prasmėmis. „Šalia gulėjo maždaug 35 metų moteris sulaužyta koja. Išklausė mano istoriją ir pašiurpo. Sako: „Tau juk čia ne viduramžiai. Niekas akmenim neužmėtys, jei išsiskirsi. Negali būti, kad tie treji metai užbraukė tavo gyvenimą.“ Pagalvojau – tikrai, juk tik treji metai! O toks jausmas, tarsi būčiau visą pragarą praėjusi. Man buvo tik 25-eri, o jaučiausi kaip visą gyvenimą nugyvenusi senutė.
Man tas išsiblaivymas tikrai išėjo į naudą. Atvažiavo aplankyti tėvai, pasakiau, kad norius skirtis, jie mane palaikė. Tėvas net pažadėjo pasikalbėti su Kostu „vyriškai“. Negalėjau patikėti – mano „mėmė“ tėtis! Gal tikrai vyriškumas atgijo, o gal jautėsi kaltas, kad anksčiau manęs neapgynė.
Viskas išsisprendė netikėtai lengvai. Gal tėčio pokalbis padėjo, o gal Kostui atsibodau – kam jam, tokiam šaunuoliui-kaimo gražuoliui, tokia prasigėrusi, stora, neišsilavinusi žmona. Gal skyrybas palengvino ir tai, kad nesiekiau jo turto. Šiaip ar taip viskas giminaičiams buvo užrašyta.“
Jolanta paima pustuštį cigarečių pakelį. „Reikia mest, - sako. - Į degtinę nuo to karto net pažiūrėti negaliu, purto. O va šitų neatsikratau...“
Rengdamasi trumpai reziumuoja, kuo viskas baigėsi. Jolantos sūnų iš pradžių pažiūrėti sutiko tėvai. Ji susirado padavėjos darbą, išsinuomojo kambariuką sostinėje. Po pusmečio neakivaizdžiai atnaujino mestas studijas, jas baigė. Šiek tiek palypėjo karjeros laiptais – tapo kavinės administratore. Dabar net svarsto apie savo versliuką, kai krizė artės į pabaigą.
Gal tik su vyrais ilgokai nepajėgė megzti jokių santykių: „Kokius 4 metus purtydavo vien nuo vyro kvapo, bet dabar turiu draugą. Ir su sūnumi jis gerai sutaria. Matysim, kaip bus.“ Sūnui dabar jau 13 metų. „Jo tėvas iš pradžių ketino kovoti dėl teisių į vaiką, bet paskui, matyt, svarbesnių reikalų atsirado. Dabar, girdėjau, kažkur Ispanijoje tautiečius reketuoja. Man nerūpi. Ir išvis, kai prisimenu viską, tai atrodo kaip koks blogas sapnas. Lyg ne man viskas būtų atsitikę.
Užtat negaliu klausyti, kai kiti aiškina: „Reikia daryti taip, reikia anaip.“ Žinau, kaip būna. Iš šono atrodo, kad išsigelbėjimas - ranka pasiekiamas, o tu jautiesi, lyg sėdėtum giliausio šulinio dugne, be jokių galimybių išsikabaroti.“
Straipsnio herojės prašymu, visi vardai pakeisti. Už straipsnį dėkojame Moterų informacijos centrui Vilniuje.
Moterys, vyrai ir vaikai, kuriuos muša ar kitaip skriaudžia artimieji, gali gauti pagalbą kreipdamiesi į policiją ar vieną iš šių organizacijų:
1. Kauno apskrities moterų krizių centras Kauno m. savivaldybėje.
2. Viešoji įstaiga „Moters pagalba moteriai“ Jonavos r., Kaišiadorių r., Elektrėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybėse.
3. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. savivaldybėse.
4. Telšių krizių centras Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r. savivaldybėse.
5. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras Klaipėdos m., Neringos, Palangos m. savivaldybėse.
6. Kauno moterų draugija Kauno r., Prienų r., Birštono savivaldybėse.
7. Marijampolės apskrities moterų namai Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, Jurbarko savivaldybėse.
8. Alytaus miesto moterų krizių centras Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., Druskininkų savivaldybėse.
9. Visagino šeimos krizių centras Visagino m., Ignalinos r., Zarasų savivaldybėse.
10. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras Utenos r., Molėtų r., Anykščių r. savivaldybėse.
11. Marijampolės apskrities moters veiklos centras Kalvarijos, Marijampolės r. savivaldybėse.
12. Moterų veiklos inovacijų centras Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r. savivaldybėse.
13. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., Pagėgių savivaldybėse.
14. Vilniaus moterų namai Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų) savivaldybėje.
15. Moterų informacijos centras Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., Trakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r. savivaldybėse.
16. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio savivaldybėse.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
